2023 metų rugpjūtį tyrimų laivas „Meteor“ išplaukė prie graikų Milos salos, o Bremeno universiteto mokslininkai tikėjosi įprastų geologinių matavimų. Ši Egėjo jūros dalis laikyta gana gerai ištirta, todėl ekspedicija nežadėjo staigmenų. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad po vandeniu slypi visai kitas pasakojimas.
Kai į gelmes nuleisti autonominiai aparatai pradėjo siųsti vaizdus, komanda pamatė neįtikėtiną reginį. Pasirodė, kad palyginti seklioje jūros dugno zonoje, vos nuo 30 metrų gylio, driekiasi milžiniškas aktyvių hidroterminių kaminų laukas. Iki tol toks darinys nebuvo žinomas nei vietos tyrėjams, nei tarptautinei bendruomenei.
Šis atradimas pakeitė požiūrį į regiono geologiją ir parodė, kad net pažįstamuose vandenyse gali slėptis netikėti reiškiniai. Hidroterminiai kaminai išskiria karštus skysčius ir dujas, o kartu kuria unikalią aplinką gyvybei. Todėl mokslininkų nuostaba greitai virto noru kuo tiksliau suprasti, ką jie rado.
Ekspedicija ir technologijos
Ekspedicija „Meteor M192“ vyko nuo rugpjūčio 8 iki rugsėjo 5 dienos ir rėmėsi pažangia povandenine technika. Pirmiausia dugnas buvo detaliai kartografuotas autonominiu aparatu „MARUM SEAL“. Vėliau tyrėjai pasitelkė nuotoliniu būdu valdomą robotą „ROV MARUM SQUID“ su kameromis ir jutikliais.
Šis dviejų sistemų derinys leido ne tik pamatyti objektus, bet ir tiksliai įvertinti jų padėtį bei aktyvumą. Mokslininkai patys pripažino, kad nesitikėjo tokio didelio dujų ir karštų skysčių ištekėjimo lauko. Pirmieji vaizdai atskleidė kaminų grožį ir didelę formų įvairovę.
Trys aktyvumo zonos
Tyrimas parodė, kad hidroterminė veikla telkiasi trijose pagrindinėse vietose. Tai Aghia Kiriaki, Paleochori Thiorychia ir Vani sritys. Visos jos yra nuo kelių dešimčių iki 230 metrų gylyje, kas tokiems kaminams yra neįprasta.
Dauguma pasaulio hidroterminių sistemų aptinkamos arba labai sekliose pakrantėse, arba giliuose vandenynų dugnuose. Todėl Milos regiono laukas užpildo svarbią spragą tarp šių dviejų kraštutinumų. Jis tampa pavyzdžiu vidutinio gylio sistemų, kurios pasaulyje retos ir menkai pažintos.
Skirtingi kaminų veidai
Seklesnėse vietose, apie 130 metrų gylyje, dugnas priminė smėlėtas lygumas su baltų bakterinių kilimų juostomis. Iš nuosėdų čia ramiai sunkėsi dujos, sudarydamos tylų, beveik siurrealų peizažą. Aktyvumas atrodė pastovus, bet ne audringas.
Gilesnėje zonoje, tarp 180 ir 230 metrų, kaminai buvo didesni ir gerokai aktyvesni. Įspūdingiausia struktūra pavadinta „White Sealhound“, nes forma priminė gulintį gyvūną. Ji buvo apie metro aukščio ir daugiau nei dviejų metrų ilgio, padengta tankia balta mikroorganizmų danga.
Chemija ir tektonika
Iš „White Sealhound“ vidaus veržėsi skysčiai, pasiekiantys apie 180 laipsnių temperatūrą ir turintys rūgštų pH. Dalis kitų kaminų leido šiltesnį vandenį arba sudarė smulkių bokštelių grupes. Vani zonoje rasta masyvių nuosėdų blokų, iš kurių tekėjo maždaug 100 laipsnių skysčiai.
Kaminų vieta susijusi su tektoniniais lūžiais aplink Milos salą, kurie veikia kaip kanalai skysčiams iš gelmių kilti į paviršių. Jų cheminė sudėtis turtinga anglies dioksidu, vandeniliu ir metanu, o druskingumas kartais gerokai viršija jūros vandenį. Skysčiuose mažai magnio ir sulfatų, bet daug arseno bei sulfido junginių, todėl aplink kaminus formuojasi geltonos nuosėdos.
Milos kaip natūrali laboratorija
Milos sala yra pietinio Egėjo vulkaninio lanko dalis, kur Afrikos plokštė grimzta po Egėjo mikropokšte. Dėl to regione nuolat juntamas vulkaninis ir seisminis aktyvumas, o hidroterminiai kaminai tampa tiesioginiu šių procesų pėdsaku. Atrastas laukas leidžia stebėti, kaip geologija ir chemija susipina su gyvybe neįprastomis sąlygomis.
Nors aplinka čia karšta, rūgšti ir prisotinta toksinių medžiagų, mikrobinės bendruomenės klesti. Tankūs mikroorganizmų kilimai rodo, kad gyvybė geba prisitaikyti net prie kraštutinių nišų. Šis atradimas primena, kad net gerai pažįstamose jūrose, vos keliasdešimt metrų po paviršiumi, gali slėptis pasauliai, kurių dar tik pradedame suprasti.
