Šį mėnesį tarptautinė mokslininkų grupė bando įrengti jutiklius ant Tveitso ledyno ir aplink jį. Tai vienas nestabiliausių ledynų pasaulyje, neretai vadinamas Antarktidos „Paskutinio teismo ledynu“. Jei jis subyrėtų, pasaulinio vandenyno lygis pakiltų daugiau kaip pusmetriu.
Šiandien dalis komandos, dirbdama tiesiog ant ledyno, mėgins per beveik kilometro gylio gręžinį nuleisti šviesolaidinį kabelį gilyn į ledą – arčiau įsitvirtinimo linijos, kur vandenynas ardo ledyną iš apačios. Tuo pat metu kita grupės dalis, esanti Pietų Korėjos ledlaužyje RV Araon, planuoja nuleisti dar vieną kabelį: juo robotas leisis iki uolėtos morenos Amuntseno jūroje.
Per artimiausius dvejus metus jutiklių surinkti duomenys turėtų užpildyti svarbias spragas bazinėse žiniose apie Tveitso ledyną. Be to, jie padės atsakyti į klausimą, ar įmanoma įgyvendinti drąsią idėją – sulėtinti šio ledyno nykimą.
Po vandeniu statoma siena prieš šiltą srovę
Šiuo metu šiltesnis vanduo vos persilieja per povandeninį gūbrį (moreną), o tada jūros dugno kanjonu teka link ledyno pamatinės dalies. Jei ši natūrali „užtvanka“ būtų kiek aukštesnė, ji galėtų geriau sulaikyti šiltas sroves. Remdamiesi duomenimis apie srovių greitį ir vandens temperatūrą, mokslininkai bei inžinieriai modeliavimo būdu tikrins, ar milžiniška „užuolaidos“ tipo konstrukcija, įrengta ant morenos viršaus, galėtų nukreipti šiltą vandenį nuo ledyno pado ir ar apskritai įmanoma tokį objektą pastatyti.
Norint tokiu būdu sumažinti katastrofos riziką, reikėtų milžiniškos konstrukcijos: pati „užuolaida“ turėtų siekti iki 150 metrų aukščio ir apie 80 kilometrų ilgio. Tačiau vietinės sąlygos yra itin trapios – „lyg ant peilio ašmenų“, – teigia Niujorko universiteto klimatologas Deividas Holandas, vienas iš projekto „Jūros dugno užuolaida“ dalyvių. Jo ir dalies kolegų įsitikinimu, toks įsikišimas galėtų pakeisti ledyno ateitį.
„Mintis, kad egzistuoja „švarus išėjimas“ iš klimato krizės, – žmonės turi liautis ja tikėję. Pasaulis pasirinks tą sprendimą, kuris bus mažiausiai žiaurus“, – pabrėžia Holandas.
Nuo fantastikos prie realybės
Prieš kelerius metus „užuolaidos“ projektas buvo periferinė idėja, kurią glaciologas Džonas Mūras iš Laplandijos universiteto su bendraminčiais pristatė mokslinių straipsnių cikle. Geoinžinerija, skirta kovoti su klimato kaitos padariniais ne lėtinant pačią kaitą, glaciologų bendruomenėje ilgą laiką buvo laikoma tarsi „juoda dėme“.
Vis dėlto dabar vis daugiau mokslininkų ima manyti, kad taikytini, vietiniai įsikišimai gali tapti neišvengiami. „Užuolaidos“ projektas ir bent viena konkuruojanti idėja, kaip sulėtinti Tveitso tirpimą, jau pritraukė milijonus dolerių – ne tik iš geoinžinerijos šalininkų, bet ir iš tradicinių filantropinių fondų.
Geoinžinerija, kuri taip pat gali apimti anglies dioksido šalinimą iš vandenyno ar aerozolių purškimą stratosferoje siekiant pritemdyti Saulę, sulaukia daugiau šalininkų ir dėl to, kad anglies dioksido mažinimo tempas išlieka per lėtas. Praėjusį rudenį Jungtinės Tautos pranešė, jog per artimiausią dešimtmetį pasaulinė temperatūra tikėtina viršys ikipramoninio laikotarpio lygį daugiau kaip 1,5 °C – ribą, kurios siekta išvengti pagal Paryžiaus susitarimą.
Buvusi Norvegijos užsienio reikalų viceministrė Marianna Hagen prisipažino ilgą laiką geoinžineriją laikiusi „moksline fantastika, kuriai neverta gaišti laiko“. Tačiau karas Ukrainoje pakeitė retoriką:
„Energetinis saugumas iškilo į pirmą planą, ir niekas daugiau nekalbėjo apie energetinę pertvarką. Aš atsidūriau Džono stovykloje daugiausia iš nevilties, nes nemačiau saugaus kelio būsimoms kartoms be būtinų tokių „pleistro“ tipo sprendimų tyrimų, kurie leistų laimėti laiko.“
2024 metais ji tapo viena iš projekto „Užuolaida“ vadovių. Projektas greitai gavo finansavimą iš nevyriausybinių organizacijų ir fondų.
Neveiklumo kaina
Kita grupė – „Arête Glacier Initiative“ – tyrinėja idėją „pritvirtinti“ Tveitsą prie uolinio pagrindo išsiurbiant tepamąjį tirpsmo vandenį iš po jo pado. Dar viena iniciatyva, „Real Ice“, bando pumpuoti jūros vandenį ant Arkties ledo, kad šis pastorėtų.
„Tai labai lokalizuoti įsikišimai dėl globalios naudos“, – teigia Kalifornijos technologijos instituto (Caltech) geofizikas Brentas Minčiu.
Mokslininkai sutaria: be įsikišimo Tveitso atsitraukimas per artimiausią šimtmetį paspartės, o galiausiai ledynas gali subyrėti. Tveitsas veikia kaip savotiškas „kamštis“ Vakarų Antarktidos ledyniniam skydui, kuriame esančio ledo pakaktų pasaulio jūros lygiui pakelti beveik 5 metrais. Vietinių intervencijų kaina, šalininkų teigimu, nublanksta prieš išlaidas, kurių prireiktų statant apsaugines užtvankas aplink didžiuosius miestus.
Mūras ir jo kolegos skaičiuoja, kad „užuolaidos“ įrengimas galėtų kainuoti 40–80 mlrd. JAV dolerių, o priežiūra – dar 1–2 mlrd. per metus. Tuo tarpu prisitaikymas prie kylančio jūros lygio, jų vertinimu, kasmet kainuotų apie 40 mlrd. dolerių. Vienokiu ar kitokiu būdu vis tiek tektų kažką statyti, kad būtų galima gintis nuo jūros.
Kritika ir etika
Vis dėlto nemaža dalis mokslininkų bendruomenės narių ir toliau kategoriškai nepritaria tiek geoinžinerijos pasiūlymams, tiek pačiai tokių idėjų svarstymo logikai. Neseniai paskelbtame straipsnyje poliarinis glaciologas Martinas Zigertas iš Ekseterio universiteto su 41 bendraautoriumi išsamiai argumentavo, kodėl „užuolaidos“ projektas ir kitos idėjos gali būti techniškai neįgyvendinamos, pernelyg brangios ir potencialiai pavojingos ekosistemoms. Vienas pagrindinių argumentų – tokie sumanymai pavojingai atitraukia dėmesį nuo anglies dioksido emisijų mažinimo.
Glaciologas Ted’as Skambosas, vadovavęs dideliam JAV ir Jungtinės Karalystės Tveitso tyrimų projektui, anksčiau geoinžinerijos tyrimus palaikė atsargiai, tačiau dabar tam griežtai priešinasi.
„Mes jokiu būdu neturime finansuoti ar remti pastangų – ar net bandymų – švelninti ledo praradimą. Vietoj to tyrimai turi likti sutelkti į iškastinio kuro naudojimo mažinimą“, – teigia jis.
Geoinžinerijos šalininkai savo oponentus laiko ne mažiau trumparegiais.
„Vien tik dokumentuoti kriosferos pokyčius – tai tas pats, kas rinktis geriausią vietą „Titanike“, kad išklausytum paskutinę orkestro melodiją, kol laivas skęsta. Geoinžinerinių įsikišimų tyrimas – tai gelbėjimosi valčių nuleidimas“, – sako Mūras.
Jo nuomone, net jei dekarbonizacija prasidėtų rytoj, tai dar nereiškia, kad Tveitso ledynas būtų apsaugotas nuo kolapso.
Klausimas, kiek toli esame pasiryžę eiti, kad išsaugotume ledynus atpažįstamu pavidalu, kol pasaulis vykdo dekarbonizaciją, lieka atviras. Vis dėlto Deividas Holandas ryžtasi prognozuoti šių debatų baigtį:
„Persikelkime 1000 metų į priekį – Žemė bus geoinžinerinė. Visas klimatas bus reguliuojamas tarsi „išmaniuosiuose namuose“, be jokių klausimų. Jei žmonija išgyvens, ji tiesiog taip ir padarys“, – sako jis.
