Afriką ir Aziją skiriantis Sueco įlankos regionas ilgai buvo laikomas vieta, kur tektoniniai procesai sustojo. Mokslininkai teigė, kad plokščių judėjimas čia nutrūko prieš penkis milijonus metų, todėl įlanka netapo vandenynu. Tačiau nauji tyrimai parodė, kad ši istorija gali būti nepilna ir reikalaujanti naujo vertinimo.
Dvidešimt aštuonis milijonus metų trukęs Arabijos ir Afrikos plokščių atsiskyrimas laikytas baigtu procesu. Manoma, kad plyšimas silpo, kol galiausiai sustingo ir paliko tik seklią įlanką be aktyvaus tektoninio judėjimo. Ši versija ilgai dominavo mokslinėje literatūroje ir buvo laikoma patikimu paaiškinimu.
Vis dėlto naujos įžvalgos rodo, kad plyšimas tik sulėtėjo, o ne išnyko, kaip buvo manyta. Naujausia analizė atskleidė, kad įlanka vis dar plečiasi, nors ir labai nežymiu greičiu. Tai iš esmės keičia supratimą apie tektoninių plokščių raidą ir seniai galiojusį teorinį modelį.
Senasis supratimas apie regioną
Sueco įlanka laikyta klasikinio nepavykusio plyšio pavyzdžiu, kuris visiškai prarado aktyvumą. Daugelį metų manyta, kad būtent čia procesai nutrūko ir nebeturėjo jokios įtakos žemės paviršiui. Šis požiūris padėjo formuoti teoriją, kad plyšiai arba sėkmingai virsta vandenynais, arba visiškai sustoja.
Tačiau mokslininkai pastebėjo tam tikrus ženklus, prieštaraujančius šiai versijai. Retkarčiais regione fiksuojami nedideli žemės drebėjimai, o kai kuriuose ruožuose žemės paviršius pakilęs. Net senoviniai koraliniai rifai iškilę aukščiau jūros lygio, kas rodo judėjimą, o ne visišką ramybę.
Nauji tyrimų metodai
Naujame tyrime analizuota trijų šimtų kilometrų ilgio plyšio zona, lyginant reljefą ir upių vagų formas. Upių profiliai atskleidė neatitikimų, kurių negalima paaiškinti vien natūralia erozija. Tai rodė, kad regione vis dar vyksta lėti tektoniniai pokyčiai, veikiantys žemės paviršių.
Koraliniai rifai taip pat pateikė svarbių įrodymų. Dalis jų, susiformavusių ties jūros lygiu, šiandien pakilę iki aštuoniolikos metrų aukščio. Toks pakilimas įmanomas tik tuomet, kai žemė juda ilgą laiką, nors ir labai lėtai.
Kodėl plyšimas nesustojo?
Tyrėjai mano, kad procesas sulėtėjo tuomet, kai tektoninė veikla persikėlė į Negyvosios jūros regioną. Ten pradėjo formuotis nauja plokščių riba, todėl dalis jėgų pasiskirstė kita kryptimi. Vis dėlto Sueco įlanka išliko aktyvi ir toliau juda kelių dešimtųjų milimetro per metus greičiu.
Šis tempas panašus į lėtą plėtimąsi vakariniuose Jungtinių Valstijų regionuose.
Tokios zonos formuoja kalnų ir slėnių ruožus, vadinamus plokščių tempimo struktūromis. Tai rodo, kad lėtas judėjimas gali tęstis milijonus metų net be ryškaus plokščių atsiskyrimo.
Platesnė reikšmė mokslui
Tyrimo rezultatai kelia klausimų dėl kitų pasaulio plyšių, laikytų nebeaktyviais. Mokslininkai siūlo iš naujo juos peržiūrėti naudojant modernesnius tyrimo metodus. Gali paaiškėti, kad daugelis tokių zonų vis dar juda, nors ir labai nežymiai.
Tai taip pat turi reikšmės regiono saugumui. Net lėtas plokščių judėjimas gali didinti žemės drebėjimų tikimybę, todėl būtina atnaujinti vertinimus. Atradimai atskleidžia, kad Žemės tektoninės sistemos yra kur kas dinamiškesnės nei manyta.
