Mintis, kad Žemėje kadaise gyveno milžiniškas šimtakojis, savo dydžiu prilygstantis žmogui, skamba kaip mokslinė fantastika arba košmaras. Vis dėlto maždaug prieš 300 milijonų metų toks bestuburis iš tiesų egzistavo.
Rutgerso universiteto evoliucinis biologas Skotas Traversas savo komentare pasakoja apie šimtakojį Arthropleura. Šis organizmas iki šiol laikomas didžiausiu žinomu sausumos bestuburiu.
Kas žinoma apie Arthropleura?
Pasak biologo, Arthropleura gyveno maždaug prieš 346–290 milijonų metų. Tuo metu Žemės žemynai buvo susitelkę netoli pusiaujo, o didžiąją sausumos dalį dengė plačios tropinių miškų juostos.
Rastos Arthropleura fosilijos rodo, kad šis šimtakojis priminė milžinišką vabzdį. Jo kūnas buvo sudarytas iš dešimčių segmentų, o apatinėje kūno dalyje poromis išsidėsčiusios daugybės kojų.
Daugelį metų mokslininkams buvo sunku tiksliai nustatyti, kur Arthropleura turėtų būti priskiriama nariuotakojų giminystės medyje. Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad ji priklauso daugiašakėms (Myriapoda) – grupei, į kurią įeina šimtakojai ir tūkstantkojai.
Artimiausios gyvos Arthropleura giminaitės yra šiuolaikiniai daugiašakiai. Šio išnykusio gyvūno kūnas buvo plokščias, dengtas persidengiančiomis plokštelėmis, kurios, tikėtina, suteikė lankstumo ir apsaugą judant.
2025 m. paskelbta Arthropleura rekonstrukcija rodo, kad didžiausi šios rūšies atstovai galėjo siekti apie 2,5 metro ilgį. Kai kurie vertinimai priartėja net prie 3 metrų.
Traversas taip pat nurodo, kad, sprendžiant iš šių šimtakojų paliktų pėdsakų, Arthropleura plotis viršijo 50 centimetrų. Įdomu tai, kad nėra jokių įrodymų, jog šios būtybės buvo plėšrūnės. Žandikaulių sandaros ir žarnyno turinio analizė rodo, kad jos daugiausia maitinosi augaline medžiaga.
Kitaip tariant, šis gigantas greičiausiai buvo lėtai judantis žolėdis arba detritofagas (irstančios organinės medžiagos ėdikas), o ne ekosistemos viršūninis plėšrūnas, kaip būtų galima manyti vien pažvelgus į jo dydį. Šis skirtumas svarbus siekiant suprasti, kaip toks didelis nariuotakojis apskritai galėjo egzistuoti sausumoje.
Kodėl Arthropleura buvo tokia milžiniška?
Traversas pabrėžia, kad įspūdingi Arthropleura matmenys nebuvo atsitiktinė evoliucijos „klaida“. Mokslininkų teigimu, tai tapo įmanoma dėl unikalios aplinkos sąlygų kombinacijos, kurios šiandien jau nebėra.
Prieš šimtus milijonų metų atmosferoje buvo gerokai daugiau deguonies nei dabar. Tyrėjų vertinimu, tuo metu deguonies koncentracija siekė apie 30–35 %, kai šiandien ji sudaro maždaug 21 %.
Didesnis deguonies kiekis atmosferoje karbono periode leido jam veiksmingiau skverbtis į didesnių organizmų kūnus. Taip buvo pašalintas vienas pagrindinių veiksnių, ribojančių nariuotakojų dydį – kvėpavimo sistemos galimybė aprūpinti audinius deguonimi.
Kita svarbi priežastis – tuo metu žemynus dengę tankūs milžiniškų augalų miškai: likopsidai, asiūkliai, paparčiai ir kiti atogrąžų augalai. Dėl savo įspūdingo masto jie palikdavo didžiulius kiekius lapų ir medienos liekanų, kurios tapo gausiu maisto šaltiniu detritofagams, tokiems kaip Arthropleura.
Kas pasikeitė Žemėje po dinozaurų išnykimo?
Vėlesniais geologiniais laikotarpiais aplinkos sąlygos planetoje smarkiai keitėsi. Po dinozaurų išnykimo mokslininkai fiksuoja ryškų kalcio kiekio vandenynuose sumažėjimą. Geologiniai duomenys rodo, kad kenozojuje kalcio koncentracija jūrose ir vandenynuose sumažėjo daugiau nei perpus.
Tyrėjų teigimu, dinozaurų laikais kalciu prisotintas vandenynas prasčiau „sugaudydavo“ anglį – elementą, esantį pagrindinėse šiltnamio efektą sukeliančiose dujose, tokiose kaip anglies dioksidas ir metanas. Tai buvo viena priežasčių, kodėl Žemė tuomet labiau priminė „globalią šiltnamio“ planetą.
Vėliau, mažėjant kalcio kiekiui ir kintant anglies apytakai, planeta palaipsniui perėjo prie dabartinio šaltesnio klimato su poliarinėmis ledo kepurėmis. Tai ilgo ir sudėtingo Žemės klimato virsmo, vykusio po dinozaurų eros, dalis.

