Mokslininkai ragina imtis skubių veiksmų dėl laisvai gyvenančių amebų – menkai ištirtos mikroorganizmų grupės, kuri gali tapti vis didesne pasauline grėsme žmonių sveikatai. Štai ką svarbu apie jas žinoti.
Laisvai gyvenančios amebos – tai vienaląsčiai organizmai, kuriems išgyventi nereikia šeimininko. Jos aptinkamos dirvožemyje ir vandenyje: nuo balų iki ežerų bei kitų gėlo vandens telkinių.
Viena iš pagrindinių jų savybių – gebėjimas keisti formą ir judėti pasitelkiant laikinus, rankas primenančius išaugimus, vadinamus pseudopodijomis (dar vadinamomis „netikromis kojomis“). Tai padeda ameboms prisitaikyti ir išlikti itin skirtingose aplinkose.
Kas yra „smegenis ėdanti ameba“ ir kuo ji pavojinga?
Geriausiai žinoma laisvai gyvenanti ameba yra Naegleria fowleri, dažnai vadinama „smegenis ėdančia ameba“. Ji natūraliai gyvena šiltame gėlame vandenyje, dažniausiai esant 30–40 °C temperatūrai – ežeruose, upėse, karštosiose versmėse. Dėl vėsesnio klimato vidutinio klimato šalyse ji aptinkama rečiau.
Užsikrėtimas įvyksta tuomet, kai užterštas vanduo patenka per nosį, dažniausiai maudantis. Iš nosies ertmės ameba nervų takais gali pasiekti smegenis ir pradėti ardyti smegenų audinį. Pasekmės beveik visada tragiškos – mirtingumas siekia 95–99 procentus.
Retais atvejais Naegleria fowleri aptinkama ir vandentiekio vandenyje, ypač jei jis yra šiltas ir nepakankamai chloruotas. Yra buvę užsikrėtimo atvejų, kai žmonės naudojo užterštą čiaupo vandenį nosies plovimui dėl religinių ar sveikatos priežasčių.
Svarbu žinoti, kad užsikrėsti neįmanoma geriant užterštą vandenį, be to, ši infekcija neplinta nuo žmogaus žmogui.
Kodėl šias amebas taip sunku sunaikinti?
„Smegenis ėdančią“ amebą galima sunaikinti tinkamai paruošiant vandenį ir užtikrinant pakankamą chloravimą, tačiau visiškai pašalinti ją iš vandens sistemų nėra paprasta.
Prisijungusios prie bioplėvelių – mikroorganizmų bendrijų, susidarančių vamzdynų viduje – amebos tampa sunkiau pasiekiamos dezinfekcijai naudojamoms medžiagoms, pavyzdžiui, chlorui. Be to, organinės medžiagos gali silpninti dezinfekantų veiksmingumą.
Kita problema – gebėjimas sudaryti cistas, t. y. tvirtus apsauginius apvalkalus, leidžiančius išgyventi nepalankiomis sąlygomis. Dėl to jų kontrolė vandens tinkluose, ypač vasarą ar prastai prižiūrimose sistemose, tampa sudėtingesnė.
Kas yra „Trojos arklio efektas“ ir kodėl tai svarbu?
Laisvai gyvenančios amebos pavojingos ne vien pačios savaime. Jos gali tapti savotišku „skydu“ kitiems ligų sukėlėjams, apsaugodamos juos nuo aplinkos poveikio ir dezinfekcijos priemonių.
Nors paprastai amebos minta bakterijomis, grybeliais ir virusais, kai kurios bakterijos yra prisitaikiusios išgyventi ir daugintis amebų viduje. Pavyzdžiui, Mycobacterium tuberculosis (tuberkuliozės sukėlėja) ir Legionella pneumophila (legioneliozės sukėlėja). Tai padeda joms išlikti ilgiau ir potencialiai didina pavojų žmonėms.
Amebos gali suteikti prieglobstį ir kai kuriems grybeliams, pavyzdžiui, Cryptococcus neoformans, galinčiam sukelti grybelinį meningitą. Jose gali išlikti ir virusai, pavyzdžiui, norovirusai ar adenovirusai, sukeliantys kvėpavimo takų, akių ir virškinamojo trakto infekcijas.
Saugodamos šiuos patogenus, amebos padeda jiems ilgiau išlikti vandenyje ir dirvožemyje bei, tikėtina, prisideda prie antibiotikams atsparių formų plitimo.
Kaip klimato kaita didina šią grėsmę?
Manoma, kad klimato kaita didina laisvai gyvenančių amebų keliamą pavojų, nes sudaro joms palankesnes sąlygas daugintis ir plisti.
Naegleria fowleri ypač palankus šiltas gėlas vanduo. Kylant pasaulinei temperatūrai, šių šilumą mėgstančių amebų paplitimo zonos plečiasi į regionus, kurie anksčiau buvo per vėsūs. Dėl to daugiau žmonių gali su jomis susidurti maudydamiesi natūraliuose vandens telkiniuose.
Pastaraisiais metais keli su maudynėmis susiję protrūkiai įvairiose šalyse jau sukėlė visuomenės susirūpinimą. Šylantis vanduo, ilgesni šilti metų laikai ir intensyvesnis žmonių kontaktas su gėlu vandeniu daro rizikų valdymą sudėtingesnį nei anksčiau.
Ar mūsų vandens sistemos tinkamai tikrinamos?
Dauguma vandens tiekimo sistemų nėra reguliariai tiriamos dėl laisvai gyvenančių amebų. Šie organizmai aptinkami retai, gali slėptis bioplėvelėse ar nuosėdose, o jų nustatymui dažnai reikia specializuotų ir brangių tyrimų.
Praktikoje vandens sauga dažniausiai užtikrinama palaikant tinkamą chloravimą, stabilų dezinfekantų lygį ir reguliariai praplaunant sistemas, o ne nuolat tiesiogiai ieškant amebų. Nors kai kuriose didesnės rizikos vietovėse taikomos konkrečios rekomendacijos, plačiai paplitusi nuolatinė stebėsena vis dar nėra įprasta.
Be to, laisvai gyvenančios amebos pavojingos ne tik smegenims. Jos gali sukelti skausmingas akių infekcijas, ypač kontaktinių lęšių nešiotojams, odos pažeidimus žmonėms, kurių imuninė sistema susilpnėjusi, taip pat retas, bet sunkias išplitusias infekcijas, pažeidžiančias plaučius, kepenis, inkstus ir kitus organus.
Ką daro mokslininkai ir specialistai?
Nors tokios amebos kaip Naegleria fowleri aptinkamos retai, susirgimai dažnai baigiasi mirtimi, todėl ypač svarbi prevencija. Ši problema neapsiriboja viena sritimi – reikalingas kompleksinis požiūris, apimantis aplinkos stebėseną, vandens sistemų valdymą ir medikų informuotumą.
Aplinkos pokyčiai, vandens paruošimo spragos ir kintančios amebų buveinės lemia, kad stebėsena ir aiški rizikų komunikacija tampa svarbesni nei bet kada anksčiau.
Tinkamas vandens sistemų chloravimas, karšto vandens sistemų praplovimas, saugesnis elgesys maudantis bei kontaktinių lęšių higienos laikymasis gali reikšmingai sumažinti užsikrėtimo tikimybę. Tuo pat metu mokslininkai tobulina amebų nustatymo metodus, o medikai siekia kuo anksčiau atpažinti galimus atvejus.
Ar reikėtų bijoti vandentiekio vandens ar maudynių?
Tokios amebos kaip Naegleria fowleri nekelia grėsmės, jei vanduo tiesiog geriamas, net jei jame ir būtų šių organizmų. Infekcija galima tik tuomet, kai užterštas vanduo patenka į nosies ertmę, iš kurios ameba gali pasiekti smegenis. Patekus į virškinamąjį traktą, amebos paprastai neišgyvena ir organų nepažeidžia.
Rizika užsikrėsti maudantis gerai prižiūrimuose, tinkamai dezinfekuojamuose baseinuose yra labai maža. Didžiausia grėsmė siejama su šiltais, nevalytais gėlo vandens telkiniais, ypač karštu oru.
Kaip žmonės gali apsisaugoti?
Apsisaugoti nuo laisvai gyvenančių amebų padeda sumažintas kontaktas su šiltu, stovinčiu gėlu vandeniu. Karštuoju laikotarpiu rekomenduojama vengti panardinti galvą ežeruose ar upėse, maudantis šiltame gėlame vandenyje naudoti nosies spaustukus, o pramogoms rinktis gerai prižiūrimus baseinus. Namuose verta reguliariai praplauti vandens sistemas ir palaikyti tinkamą karšto vandens temperatūrą.
Kontaktinių lęšių nešiotojai turėtų itin kruopščiai laikytis higienos reikalavimų ir niekada neplauti lęšių čiaupo vandeniu. Nosies plovimui reikia naudoti tik sterilų, distiliuotą arba anksčiau virintą ir atvėsintą vandenį.
Labai svarbus ir informuotumas. Jei po maudynių gėlame vandenyje staiga atsiranda stiprus galvos skausmas, karščiavimas, pykinimas ar sprando stingimas, būtina nedelsiant kreiptis į medikus – ankstyvas gydymas gali būti lemiamas.
