[-[0]-]
Žyginto Jurevičiaus, LiJOT archyvo [-[1]-]
„Misija Sibiras“ projekto pradžia 2005 – aisiais, o nuo to laiko, tautinį pilietiškumą ir istorinę atmintį puoselėjantis projektas, surengė 10 ekspedicijų į į lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Rusijos Federacijoje, Kazachstano ir Tadžikistano Respublikose. Ekspedicijų metu iš viso sutvarkyta apie 80 lietuviškų laidojimo vietų, aplankyti Sibire tebegyvenantys tautiečiai.
Norintys dalyvauti „Misija Sibiras“ projekte privalo registruotis, pildyti anketas bei dalyvauti bandomąjame žygyje. Džiugu, jog šįmet projektas sulaukė redordinio anketų skaičiaus – net 1700 jaunų žmonių panoro dalyvauti, 74 žmonės buvo pakviesti į bandomąjį žygį.
Bandomasis žygis prasidėjo šeštadienį, gegužės 26 dieną, ir truko iki sekmadienio vakaro – maršrutas iš tiesų buvo sudėtingas, tęsėsi per seną mišką, teko brautis per avietynus ir jaunus drebulynus, bristi per pelkes ir bandyti išlaikyti pusiausvyrą laipiojant per nukritusias egles, tačiau užkopus ant aukštesnės kalvos ir pasukus galvą buvo gera matyti tolyn besidriekiančią jaunų, klegančių ir besišypsančių žmonių eilę. Dalyvių skaičius, jų entuziazmas, aistringos diskusijos žygiuojant bei prie laužo neleido nė sekundei suabejoti – lietuviškąjam jaunimui rūpi tautiškumas, kiekvienas iš jų turi savitą patriotiškumo suvokimą bei savo gyvenimo Lietuvai viziją.
Sudėtingo ir fiziškai alinančio žygio nuovargis nublanko prieš patirtas emocijas, kuomet suvoki, jog užžėlusi duobė prie kurios stovi seniau buvo Lietuvos partizanų bunkeris, kuriame jie buvo nužudyti išdavikų, ar priversti susisprogdinti nenorėdami patekti į nelaisvę. Širdį priverčia virpėti ir pasitempęs kariūnas, atiduodantis pagarbą kovotojams už Lietuvos laisvę, ir jauna mergina, emocingai pasakojanti savo šeimos skausmingą istoriją.
Bandomojo žygio dalyviai aplankė Dzūkijos miškus, pamatė vietas, kuriose kovojo ir žuvo Dainavos apygardos, Kazimieraičio rinktinės partizanai, kalbėjosi su vietiniais gyventojais, padėjusiais miško broliams, o dviejų dienų žygį vainikavo susitikimas su partizanu Juozu Jakavoniu – Tigru. Senas vyras draugiškai pasitiko būrį pavargusių, šlubčiojančių žygeivių, kurie sėdėdami sodybos kieme klausėsi jo kovos ir gyvenimo istorijų. Žinoma, kad kiekvienas esame skaitę vadovėlius, esame girdėję daugelio partizanų vardus, tačiau merkiant lietui ir sėdint prie bunkerio, kuriame buvo spausdinamas „Laisvės varpas“ užplūsta kitokios emocijos – pyktis maišosi su gailesčiu ir apmaudu, negali suvokti, kad šis, ramiai šnekantis žmogus, buvo persekiojamas, mušamas, kvočiamas, ištremtas, priverstas matyti žudomus draugus ir kaimynus, nes jis norėjo kalbėti savo kalba, puoselėti tėvų perduotą kultūrą bei tikėjimą ir tiesiog kurti savo laisvą valstybę.
Dzūkijos partizanų himne skamba žodžiai „maža Tėvynė, bet galinga iš praeities laikų“. „Misijos Sibiras“ tikslas nėra laidojimo vietų tvarkymas, susitikimas su toli nuo Lietuvos gyvenančiais tautiečiais ar partizanų kovos vietų lankymas, tai yra įrankis tam, kad žmonės suprastų, jog mūsų maža tėvynė yra galinga. Galinga, ne tik savo praeitimi, bet ir dabartimi – savo sąmoningu, veikliu ir veržliu jaunimu, kuris nesibaimina nei merkiančio lietaus, nei pusšimčio kilometrų pėsčiomis, nei bridimo per dumblinas pelkes, vertina savo sąmoningą patriotiškumą, istoriją bei kultūrą ir nori tuo dalintis su kitais.
