Valstybė gali formuoti žmonių mitybos įpročius ne tik draudimais ar ribojimais, bet ir keisdama tai, ką jie mato kasdienėje aplinkoje. Jungtinė Karalystė pasirinko būtent tokį kelią – nuo šių metų ji sistemingai riboja nesveiko maisto reklamą, ypač nukreiptą į vaikus. Advokatų kontoros COBALT vyresnysis teisininkas Juras Žymančius komentuoja ir Lietuvos praktiką.
Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo šių metų sausio įsigaliojo atnaujintos nacionalinės mitybos rekomendacijos, nustatančios, kaip turėtų atrodyti subalansuota mityba artimiausią penkmetį – iki 2030 metų. Jos nepanaikino dar 2011 m. sukurtos vadinamosios „lėkštės“ schemos, kuri paprastai parodo, kokias maisto grupes ir kokiomis proporcijomis žmonės turėtų rinktis kasdien.
Tačiau naujosios rekomendacijos, anot J. Žymančiaus, iš esmės pakeitė šio modelio turinį ir interpretaciją: peržiūrėti rekomenduojami produktų kiekiai, baltymų ir pieno produktų vaidmuo, o pats požiūris papildytas detalesniu mitybos sudėties vertinimu.
Nebematys nesveiko maisto reklamos
Jungtinės Karalystės reklamos pakeitimai nukreipti į maisto produktus, kuriuose yra daug riebalų, cukraus ir druskos. Šių produktų pardavimas ir vartojimas tebėra legalus – pasikeitė tik jų matomumas televizijos reklamoje ir internete.
Transliacijose iki 21 valandos, vadinamuoju vaikų žiūrėjimo laiku, nebebus nesveiko maisto – gaiviųjų gėrimų, saldainių, picų, ledų ir kitų daug riebalų, cukraus bei druskos turinčių produktų – reklamos. Tokie ribojimai grindžiami tyrimais, rodančiais, kad Jungtinėje Karalystėje kas dešimtas vaikas iki penkerių metų yra nutukęs.
„Įstatymų leidėjai pasirinko prevencinį modelį. Jis grindžiamas prielaida, kad mažiau šios rūšies reklamos stimulų skatina sveikesnius pasirinkimus, net jei vartotojai sąmoningai nesuvokia jų poveikio. Reklama ribojama ne todėl, kad ji yra klaidinanti ar nesąžininga, bet todėl, kad ji laikoma žalinga bendrai, kaip, pavyzdžiui, alkoholio ir tabako reklama. Užuot tiesiogiai ribojus pasirinkimą, įstatymas pertvarko komercinę aplinką, kurioje pasirinkimai daromi“, – aiškina teisininkas.
Tokia prielaida reiškia, kad jeigu elgesį veikia pasąmoniniai veiksniai, teisinis reguliavimas turėtų įsikišti dar prieš priimant sprendimus.
Lietuva pasirinkusi kitokį kelią
Lietuvoje galiojantys teisės aktai neišskiria nesveiko maisto kaip atskiros kategorijos, kuriai būtų taikomi plataus masto reklamos draudimai. „Reglamentavimas labiau orientuotas į reklamos vykdymo būdus – draudžiami klaidinantys teiginiai, nesąžininga komercinė praktika ir netinkamas reklamos nukreipimas į vaikus. Kitaip tariant, akcentas dedamas ne pačiam maistui, o tam, kaip jis pateikiamas vartotojams“, – sako J. Žymančius.
Prieš keletą mėnesių Seime taip pat diskutuota dėl griežtesnių reklamos apribojimų, labai panašių į Jungtinėje Karalystėje pritaikytą modelį. Vis dėlto pasiūlymai apriboti nesveiko maisto reklamą galiausiai buvo atmesti – nebuvo sutarta, kaip tiksliai apibrėžti nesveiką maistą, be to, nuogąstauta, kad dėl draudimų dalies reklamos pajamų netektų žiniasklaida. Seimas balsavo prieš bendro draudimo įvedimą.
„Skirtumas tarp Jungtinės Karalystės ir Lietuvos nėra tas, ar nesveika mityba laikoma problema – aktualia ji pripažįstama abiejose šalyse. 2022 m. „Eurostat“ duomenimis, lietuviai užima penktą vietą pagal antsvorį vyresnių nei 16 metų amžiaus žmonių grupėje. Esminis skirtumas yra tai, kaip įstatymų leidėjai vertina reklamos įtaką ir atsakomybę“, – pabrėžia COBALT teisininkas.
Mokesčiai saldiesiems gėrimams – dar viena priemonė
Lietuva, greta reklamos reguliavimo, jau taiko ir fiskalines priemones. Nuo 2026 m. pagal Akcizų įstatymo pataisas įsigalios saldintų gėrimų akcizas, kuriuo siekiama vartojimą veikti per kainą.
„Jungtinės Karalystės modelis remiasi prielaida, kad matomumas formuoja elgesį – sumažinus reklamos matomumą, tikimasi sveikesnių pasirinkimų. Lietuvos atveju vartotojai, apsaugoti nuo klaidinimo ir nesąžiningo reklamos taikymo, patys gali pasirinkti tai, kas palankiau jų sveikatai. Kitaip tariant, vienas modelis valdo elgesį ribodamas stimulus, kitas – taikydamas sąžiningos komunikacijos taisykles ir daugiau atsakomybės suteikdamas patiems vartotojams“, – skirtumus išskiria J. Žymančius.
