2009 metais viešumon iškilo skandalinga byla, susijusi su sistemingu žmonių palaikų išniekinimu Ilinojaus valstijoje, Buro Ouko kapinėse. Tyrimas atskleidė, kad daugiau kaip šimtas kūnų buvo iškasti ir perkelti į kitas vietas, siekiant neteisėtai perparduoti laidojimo sklypus.
Iš pradžių tyrėjams buvo sunku nustatyti, kada tiksliai įvyko perlaidojimai ir kas už juos atsakingas. Vis dėlto vienu svarbiausių įkalčių tapo visai nedidelis radinys – mikroskopinis samanų gumulėlis, aptiktas vos 20 centimetrų gylyje.
Šis beveik nepastebimas augalas padėjo atkurti įvykių eigą ir tapo reikšmingu įrodymu teisme. Būtent jis galiausiai prisidėjo prie kaltinamųjų nuteisimo vienoje skandalingiausių kapinių nusikaltimų bylų Ilinojaus istorijoje.
Tyrimo metu FTB pareigūnai samanų mėginį perdavė Čikagos „Field Museum“ botanikos kolekcijų vadovui Matui fon Konratui. Mokslininkui buvo pavesta nustatyti, ar samanos toje vietoje augo natūraliai, ar buvo perneštos iš kitos kapinių dalies.
Pasak fon Konrato, gamta kartais gali būti patikimesnė už žmonių liudijimus. Jo frazė „Žmonės meluoja, bet samanos – ne“ vėliau netgi buvo įtraukta į muziejaus ekspoziciją.
Ištyręs mėginį, mokslininkas nustatė, kad tai – rūšis Fissidens taxifolius, dar vadinama kišenine samana. Tolesnė analizė parodė, jog ši rūšis natūraliai neauga naujai suformuotose kapavietėse.
Tyrėjai aptiko didesnius šių samanų plotus kitoje kapinių dalyje, kur, kaip manoma, palaikai iš pradžių ir buvo palaidoti. Tai sustiprino įtarimus, kad kūnai buvo iškasti ir perkelti į kitą vietą.
Samanos padėjo nustatyti ne tik palaikų kilmę, bet ir galimą nusikaltimo laiką. Kaltinamieji tvirtino, kad kapų išniekinimas įvyko dar prieš jiems pradedant dirbti kapinėse, tačiau biologiniai duomenys rodė visai kitą vaizdą.
Mokslininkai išanalizavo samanų metabolinę būklę ir chlorofilo kiekį. Šiuos rodiklius jie palygino su muziejuose saugomais etaloniniais mėginiais, kad būtų galima įvertinti, kada augalas buvo perkeltas.
Tyrimas parodė, kad samanų amžius siekė tik vienerius ar dvejus metus. Tai reiškė, kad jos buvo perkeltos tuo laikotarpiu, kai kapinėse dirbo įtariamieji.
Samanos pasirodė ypač naudingos teismo botanikos tyrimuose. Dėl savo struktūros ir atsparumo aplinkos poveikiui jos gali išlikti ilgą laiką ir suteikti vertingos informacijos apie aplinkos pokyčius.
Mokslininkai pabrėžia ir kitą išskirtinę samanų savybę: net tada, kai jos atrodo visiškai išdžiūvusios ar negyvos, gali išlikti tam tikras metabolinis aktyvumas. Būtent tai leidžia tiksliau įvertinti jų būklę ir amžių.
Galiausiai šie moksliniai įrodymai buvo svarbūs teisme. Buvusi kapinių vadovė ir trys kapų kasėjai buvo pripažinti kaltais dėl palaikų išniekinimo ir kitų nusikaltimų.
Ši byla taip pat atkreipė dėmesį į mažiau žinomą mokslo sritį – teismo briologiją, t. y. samanų taikymą kriminaliniuose tyrimuose. Nors teismo botanikoje dažniausiai analizuojami žiediniai augalai, samanos gali suteikti unikalių ir itin tikslių duomenų.
Pasak mokslininkų, šis atvejis parodė, kad net mažiausi gamtos fragmentai gali tapti svarbiais įkalčiais sudėtingose bylose. Kartais būtent tokios detalės padeda atskleisti nusikaltimus, kuriuos kitaip būtų labai sunku įrodyti.
Šiandien tas pats samanų mėginys saugomas „Field Museum“ botanikos kolekcijoje. Jis primena ne tik apie rezonansinę bylą, bet ir apie tai, kaip mokslas gali padėti įgyvendinti teisingumą.
