Mokslininkai užfiksavo itin nerimą keliančius pokyčius vandenyno dugne, kurie įvyko vos per dešimt stebėjimo metų. Išnyksta pagrindinės rūšys, padedančios perdirbti maistines medžiagas ir palaikyti gyvybės pusiausvyrą jūros dugne. Tai gali būti ženklas daug platesnio ekologinio krizės masto.
Tyrimą atliko jūrų ekologai Craigas R. Smithas ir Fabio C. De Leo. Jie pasitelkė kabelinę observatoriją NEPTUNE Barklio kanjone, beveik 900 metrų gylyje, kad ilgą laiką stebėtų, kaip gyvūnai reaguoja į į dugną nuskendusią organinę medžiagą. Tokios medžiagos – banginių kaulai, mediena ir karbonatai – paprastai sukelia itin aktyvią specializuotų giliavandenių rūšių veiklą.
Įprasti „svečiai“ nebeatsiranda
Normaliomis sąlygomis banginio kūnas, nugrimzdęs į jūros dugną, tampa tikru giliavandeniu puota. Pirmieji atvyksta maitėdomis mintantys gyvūnai, tokie kaip rykliai bei miksinės, kurie suėda minkštuosius audinius. Antroji banga – vadinamieji „ekosistemos inžinieriai“, tarp jų ir Osedax, dar vadinami „zombių kirmėlėmis“. Šie žieduotosios kirmėlės, mintančios kaulais, padedant bakterijoms juos tirpdo, pasiekia juose esančius riebalus ir atveria liekanas daugybei kitų organizmų.
Eksperimento metu mokslininkai nuleido tris kuprotojo banginio šonkaulius ir Douglaso kėnio medžio gabalą į vandenyno dugną ir pradėjo stebėjimus, kurie truko aštuonis mėnesius, o vėliau periodiškai buvo tęsiami beveik dešimt metų. Per visą šį laiką Osedax ant kaulų nepasirodė – nei po aštuonių mėnesių, nei po 9,2 metų.
Medienos atveju įprastai moliuskai medgraužiai iš Xylophaga genties pradeda kolonizuoti rąstus per maždaug metus. Šiame tyrime jie nepasirodė net savo sifonais iki dvejų metų pabaigos, kas rodo labai vėluojančią arba gerokai susilpnėjusią reakciją. Tokie vėlavimai yra neįprasti ir liudija apie gilesnius vietos ekosistemos sutrikimus.
Mokslininkų teigimu, šis aktyvumo nebuvimas gali būti tiesiogiai susijęs su reiškiniu, vadinamu vandenynų deoksigenacija. Kylanti atmosferos temperatūra šildo vandenyno paviršiaus vandenis. Įšilęs vanduo prasčiau išlaiko deguonį ir mažiau maišosi su gilesniais, šaltesniais sluoksniais. Dėl to giliavandėse srityse daugėja vietovių, kuriose deguonies lygis smarkiai sumažėja, ir jos nebebūna patrauklios įprastiniams gyventojams.
Gyvybiškai svarbi skaidymo grandinė – pavojuje
Ardytojų nebuvimas – tai ne vien biologinė keistenybė. Tai signalas apie žlungantį giliavandenį maistinių medžiagų ciklą. Be kirmėlių ir moliuskų, kurie paleidžia į darbą šį perdirbimo mechanizmą, organinės medžiagos lieka kauptis dugne. Kai irimo procesas sulėtėja arba sustoja, pradeda irti visa maisto grandinė – nuo smulkiausių mikrobų iki žvejybai svarbių žuvų populiacijų, nuo kurių priklauso žmonija.
Jeigu mažo deguonies zonos ir toliau plėsis, ši pavojinga tendencija vargiai liks vien Barklio kanjono problema – ji gali išplisti po daug platesnes vandenyno sritis.
Anksčiau mokslininkai tyrė ir vadinamąją „Drakono skylę“ – milžinišką, apie 300 metrų gylio įdubą Pietų Kinijos jūroje, kurioje rado šimtus paslaptingų virusų.
