Žmonės su šunimis gyvena taip seniai, kad sunku įsivaizduoti visuomenę be gyvūnų šalia. Ilga bendra istorija leido abiem rūšims mokytis vienai iš kitos ir prisitaikyti. Dėl to ryšys tarp žmogaus ir šuns dažnai apibūdinamas kaip savotiška bendra evoliucija.
Šunys per laiką įgijo savybių, kurios padeda jiems gyventi tarp žmonių. Jie puikiai seka žmogaus gestus, pavyzdžiui, rodomą kryptį, ir reaguoja į emocijas. Įdomu, kad ir žmonės intuityviai supranta šunų balsų reikšmes, tarsi tai būtų savaime aišku.
Šiuolaikinis gyvenimas atnešė ne tik draugystę, bet ir įtampą, kurią patiria abi pusės.
Daugelyje šalių šunims dažnai pasitaiko su stresu susijusių problemų. Todėl mokslininkai pradėjo klausti, ar mes su šunimis galime dalytis ir panašiais psichikos polinkiais.
Bendra psichologija
Pastaraisiais metais vis garsiau kalbama apie tai, kad šunys gali turėti į autizmą panašių socialinių sunkumų. Viename 2025 metų tyrime rasta genetinė žyma, susijusi su tokiais elgesio požymiais. Tai paskatino giliau ieškoti bendrų biologinių šaknų tarp žmonių ir šunų.
Tyrėjai pabrėžia, kad šunų elgesys nėra vien išmoktas ar paremtas auklėjimu. Genetika taip pat formuoja, kaip gyvūnas reaguoja į aplinką ir stresą. Jei gyvenimo patirtys šį polinkį sustiprina, elgesys gali atrodyti blogas, nors iš tiesų šuo tiesiog kenčia.
Tyrimas su auksiniais retriveriais
Naujame tyrime, kurį atliko „Cambridge“ mokslininkai kartu su kolegomis, analizuoti 1 300 auksinių retriverių. Buvo lyginamas jų genetinis kodas ir elgesio bruožai, ieškant su emocijomis susijusių genų. Vėliau rasti žmonėse esantys atitinkami genai, paveldėti iš bendro evoliucinio protėvio.
Rezultatai parodė 12 genų, kurių veikla siejosi su panašiu psichologiniu funkcionavimu abiejose rūšyse. Kai kurie ryšiai buvo aiškūs, pavyzdžiui, polinkis į nesocialinį nerimą. Kiti atrodė netikėti, bet tyrėjai rado logiškų paaiškinimų.
Kaip tai aiškinama?
Pavyzdžiui, šunų genas „ADD2“ buvo susijęs su baime nepažįstamiems žmonėms.
Žmonėse tas pats genas siejamas su depresija, kuriai būdingas socialinis užsisklendimas. Todėl manoma, kad bendras genetinis polinkis skirtingose rūšyse pasireiškia skirtinga forma.
Dar vienas pastebėjimas buvo susijęs su dresuojamumu. Šunų gebėjimas mokytis siejosi su žmogaus genais, kurie siejami su intelektu ir jautrumu klaidai. Nors šunys nemąsto taip abstrakčiai kaip žmonės, jų jautrumas nemalonioms patirtims gali turėti tą pačią šaknį.
Ką tai gali reikšti ateičiai?
Toks darbas atveria kelią lyginamajai ir evoliucinei psichiatrijai. Jei šunys ir žmonės dalijasi elgesio genetiniais pagrindais, šunys gali tapti natūraliais psichikos modeliais. Tai leistų geriau suprasti, kaip atsiranda nerimas, stresas ar socialiniai sunkumai.
Tyrėjai pabrėžia, kad žmonių ir šunų emocijos nėra tapatus dalykas. Žmogaus jausmai dažnai susiję su sudėtingu savęs apmąstymu, kurio šunys greičiausiai neturi. Vis dėlto bendri genetiniai polinkiai rodo, kad mūsų draugystė su šunimis yra gilesnė, nei manyta anksčiau.
