Neseniai paskelbti preliminarūs tyrimų rezultatai, kuriuose teigiama, kad mokslininkams pavyko išskirti Leonardui da Vinčiui priskiriamą DNR iš jo piešinio, atvėrė visiškai naują kryptį meno istorijos ir genetikos sankirtoje. Nors darbui dar nėra atlikta pilna mokslinė recenzija, jis jau kelia daug diskusijų – nuo galimybių tiksliau atribuoti meistro kūrinius iki bandymų atkurti jo giminės medį.
Šiame darbe pristatomi duomenys buvo paskelbti kaip preprintas bioRxiv duomenų bazėje, vadinasi, jie dar nėra praėję viso recenzavimo ciklo. Nepaisant to, tyrimas jau dabar kelia didelį susidomėjimą tiek genetikų, tiek meno istorikų bendruomenėje. Esminė tyrimo dalis – DNR, rastos ant piešinio, palyginimas su XV a. laiško genetine medžiaga. Laiško autorius – Frosino di ser Giovanni da Vinci, tolimesnis Leonardo giminaitis, susijęs su jo seneliu Antoniju da Vinči.
Abiem atvejais mokslininkams pavyko aptikti Y chromosomos sekas, priklausančias tai pačiai haplogrupei, siejamai su Toskana – regionu, kuriame gimė Leonardo da Vinči. Kadangi Y chromosoma iš tėvo sūnui perduodama beveik nepakitusi, toks sutapimas gali būti svarbi užuomina, bandant atkurti da Vinčių giminės genealoginį medį.
Didelė galimybė ir nemažai abejonių
Ekspertai vis dėlto ragina vengti per didelio entuziazmo, nes piešinio „Šventasis kūdikis“ autorystė jau daugelį metų yra ginčytina. Dalies tyrėjų nuomone, šį kūrinį galėjo sukurti ne pats Leonardo, o vienas jo mokinių. Be to, išlieka DNR užterštumo rizika: per kelis šimtmečius piešinį lietė kolekcionieriai, kuratoriai ir tyrėjai, iš kurių nemaža dalis patys galėjo būti kilę iš Toskanos.
Praktiškai tai reiškia, kad ant eskizo aptikta DNR visai nebūtinai priklauso Leonardui da Vinčiui. Kodėl tuomet apskritai taip siekiama identifikuoti jo genetinį profilį? Tyrėjų motyvai gerokai platesni nei paprasčiausias smalsumas: jei pavyktų patikimai atkurti Leonardo genetinį „parašą“, jis galėtų būti naudojamas ginčytinų ar menkai dokumentuotų kūrinių autentiškumui tikrinti.
Nėra patikimų palaikų ir uždaryti kapai
Genetika šiuo atveju galėtų tapti nauju istorijos ir meno tyrimų įrankiu. Svarbu ir tai, kad DNR iš piešinio buvo paimta itin švelniu paviršiaus nuėmimo būdu, nepažeidžiant paties objekto. Ekspertai mano, kad tokia technika ateityje gali iš esmės pakeisti meno kūrinių kilmės tyrimus, ypač tada, kai tradiciniai metodai neefektyvūs ar per daug invaziniai.
Kai kurie mokslininkai žengia dar toliau ir svarsto, kad Leonardo DNR galėtų padėti geriau suprasti biologines jo nepaprastų gebėjimų prielaidas – išskirtinai gerą regą, erdvinį mąstymą ar kūrybiškumą, gerokai lenkusį savo laikmetį. Vis dėlto be patikimos, tiesioginės palyginamosios medžiagos tokios hipotezės kol kas lieka spėlionėmis.
Leonardo da Vinčio kapas Prancūzijoje buvo smarkiai apgadintas per Prancūzijos revoliuciją, o jo palaikai vėliau galėjo būti sumaišyti su kitais, kai buvo perkelti. Iki šiol nėra visiško tikrumo, ar Šv. Huberto koplyčioje saugomos kaulai iš tiesų priklauso meistrui. Papildomą kliūtį sudaro ir tai, kad tyrėjams nepavyko gauti leidimo paimti DNR iš Leonardo tėvo kapo Florencijoje, o jo motina, Caterina di Meo Lippi, palaidota nežinomoje vietoje. Tai neleidžia ištirti moteriškosios linijos paveldimos mitochondrinės DNR.
Menas kaip genų nešėjas
Esant tokiems apribojimams, mokslininkai priversti koncentruotis į išlikusius artefaktus. Problema ta, kad daugelis Leonardo kūrinių yra neprieinami tyrimams arba ant jų visai nėra išlikusių žmogaus DNR pėdsakų. Šiuo metu „Šventasis kūdikis“ išlieka vieninteliu piešiniu, priskiriamu Leonardui, iš kurio pavyko išgauti genetinę medžiagą.
Tyrėjai taip pat analizuoja kaulus iš da Vinči šeimos kapavietės Italijoje, tiria gyvų šoninių giminės šakų palikuonių DNR ir seka genetinę medžiagą iš XIX a. atrasto plaukų sruogos, kuri, manoma, galėjo priklausyti Leonardo barzdai.
Darbo autoriai tikisi, kad jų rezultatai paskatins archyvus ir kultūros institucijas atverti daugiau objektų genetiniams tyrimams. Tarp galimų kandidatų minimas garsusis „Kodeksas Leicester“ – Leonardo užrašų ir piešinių rinkinys, kuriame matomas ryškus piršto atspaudas, beveik neabejotinai priklausantis pačiam meistrui. Jei pavyktų iš jo saugiai išskirti DNR, tai galėtų tapti esminiu žingsniu siekiant galutinai patvirtinti ar paneigti dabartines hipotezes apie Leonardo genetinį paveldą ir jo kūrinių autorystę.

