Justianiano maras, VI a. nusiaubusi pandemija, ilgą laiką kėlė aršias istorikų diskusijas. Rašytiniuose Bizantijos šaltiniuose ji vaizduota kaip Dievo bausmė ir civilizaciją krečianti katastrofa, tačiau aiškių archeologinių įrodymų stigo. Nauji genetiniai ir archeologiniai tyrimai Jordanijoje pagaliau leidžia tiksliai įvertinti šios ligos mastą ir jos poveikį tikriems žmonėms.
Justianiano maras, Bizantijos kronikų aprašytas kaip bausmė iš dangaus, ilgai buvo laikomas reiškiniu, kurį sunku vienareikšmiškai patvirtinti archeologiškai. Nebuvo aptikta aiškių masinių kapaviečių ar ryškių demografinio lūžio ženklų, todėl kilo abejonių: dalis istorikų net teigė, kad pandemijos mastas galėjo būti gerokai perdėtas.
Tačiau naujausi Floridos pietinio universiteto, Floridos Atlantinio universiteto ir Sidnėjaus universiteto mokslininkų tyrimai kardinaliai keičia padėtį. Tyrėjų komanda išanalizavo daugiau kaip 200 žmonių palaikų Džaraše (Jordanija), vadinamame ir „Artimųjų Rytų Pompeja“, DNR. Rezultatai, publikuoti žurnale „Journal of Archaeological Science“, pateikė ilgai lauktus, aiškius įrodymus.
„Turime Yersinia pestis bakteriją, turime masinį kapą ir kūnus – tvirtus įrodymus, kad tai iš tikrųjų įvyko. Ne kiekviena epidemija turi sukelti revoliuciją ar valstybės žlugimą, kad pripažintume jos realumą.“– dr. Rays Jiang, Floridos pietinis universitetas, viena iš tyrimo autorių
Masinis kapas ir Yersinia pestis
Analizė parodė, kad tyrinėta vieta buvo vienkartinis, staigus laidojimo epizodas, o ne palaipsniui plėtęsis kapinynas. Džaraše palaidoti žmonės – moterys ir vyrai, vaikai ir senoliai – buvo skubiai užkasti per trumpą laiką, tikėtina, reaguojant į staigų ir mirtiną ligos protrūkį.
Genetinė medžiaga atskleidė neginčijamą faktą: palaikuose aptikta Yersinia pestis – tos pačios bakterijos, kuri po kelių šimtmečių sukėlė „juodąją mirtį“ viduramžių Europoje. Tai sieja Justianiano maro pandemiją su vėlesniais, gerai žinomais maro protrūkiais ir patvirtina, kad kalbama ne apie kitokią, o apie tą pačią mirtiną ligą.
Žmonių istorija už skaičių ir genomų
Pasak dr. Jiang, šis atradimas leidžia sausą biologinę informaciją paversti tikra, gyva pasakojimu apie konkrečius žmones, kuriuos palietė pandemija. Džaraše palaidota bendruomenė buvo judri ir socialiai įvairi: čia atsidūrė pirklių, samdinių, vergų palaikai. Liga visus juos sustabdė vienoje vietoje ir viename dramatiškame istorijos epizode.
„Anksčiau matėme tik genetinį ligos pėdsaką. Dabar turime žmogišką istoriją. Pandemija – tai ne vien biologinis reiškinys, bet ir socialinis. Archeologija leidžia pamatyti, kaip maras veikė tikrus žmones jų konkrečioje aplinkoje ir laike.“
Taip Justianiano maras iš abstraktaus, kronikose aprašyto reiškinio virsta apčiuopiama, dokumentuota tragedija, kurios pasekmės įrašytos ne tik į tekstus, bet ir į žemę bei žmonių kaulus.
