Ilgą laiką buvo manyta, kad atmintis gyvuoja tik mūsų smegenyse. Tačiau naujausi mokslininkų tyrimai leidžia manyti, jog prisiminimai gali būti saugomi ir kituose kūno audiniuose – netgi inkstų ar odos ląstelėse. Tai keičia esminį mūsų supratimą apie tai, kaip ir kur formuojasi atmintis.
Kas yra masinio ir išskaidyto mokymosi efektas?
Vienas svarbiausių šios teorijos ramsčių – vadinamasis masinio ir išskaidyto mokymosi efektas (angl. massed-spaced effect), dar žinomas kaip išskaidymo efektas. Jį pirmasis aprašė psichologas Hermannas Ebbinghausas, o esmė paprasta: kai mokymosi sesijos yra paskirstytos per laiką, informacija įsimenama geriau nei „kalant“ viską iš karto. Įdomu tai, kad šį reiškinį mokslininkai pastebėjo ne tik žmonėms, bet ir vaisinėms muselėms ar kitiems žinduoliams.
Iki šiol manyta, kad toks efektas susijęs tik su neuronų veikla smegenyse. Tačiau Niujorko universiteto (NYU) mokslininkai, vadovaujami biologijos profesoriaus Nikolajaus Kukushkino, nusprendė patikrinti, ar kitos kūno ląstelės taip pat gali „mokytis“.
Atmintis už smegenų ribų – ląstelių linijos
Tyrėjai sukūrė specialias ląstelių linijas iš žmogaus inkstų ir nervinių audinių bei veikiant cheminiais signalais stebėjo, kaip jos reaguoja į tam tikrus impulsus. Ląstelės buvo modifikuotos taip, kad įsijungus „atminties genui“ išskirtų švytinčią baltymų medžiagą. Rezultatai nustebino – kai signalai buvo perduodami išskaidytais intervalais, ląstelės daug stipriau ir ilgiau aktyvino šį geną nei tada, kai gavo visą stimulą iš karto.
Tai reiškia, kad išskaidyto mokymosi principas gali būti universali ląstelės savybė, nepriklausanti tik neuronams. Kitaip tariant, mokymasis gali vykti visame kūne – ne tik smegenyse.

Kokios galimos šio atradimo pasekmės?
Šis atradimas turi potencialiai revoliucingų pasekmių sveikatai ir švietimui. Pavyzdžiui, jeigu kasos ląstelės „prisimena“ mitybos įpročius, tai gali padėti kurti geresnes cukrinio diabeto gydymo strategijas. Jei vėžinės ląstelės „prisimena“ chemoterapijos modelius, tai galbūt bus galima veiksmingiau kovoti su vėžio pasikartojimu.
Profesorės Kukushkino teigimu, šis atradimas gali padėti ne tik geriau suprasti mokymosi mechanizmus, bet ir sukurti naujus gydymo metodus atminties sutrikimams.
Šis tyrimas keičia tradicinį požiūrį į atmintį ir mokymąsi – jie gali būti daug labiau paplitę visame organizme, nei manėme iki šiol. Tai nauja kryptis neuromoksle ir galimybė ieškoti sprendimų ne tik smegenyse, bet ir visame kūne.
Šaltinis: thebrighterside.news
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.