Mokslininkai iš naujo įvertino genetikos vaidmenį žmonių ilgaamžiškumui. Naujame žurnale „Science“ publikuotame tyrime parodoma, kad genetika gyvenimo trukmei daro gerokai didesnę įtaką, nei manyta iki šiol.
Anksčiau buvo vertinama, kad genetiniai veiksniai paaiškina tik apie 10–25 % gyvenimo trukmės. Tai reiškė, kad pagrindinį vaidmenį turėjo gyvensena, aplinka ir atsitiktinumai. Tačiau paaiškėjo, kad tokios prognozės buvo klaidingos.
Problema slypėjo tame, jog praeityje daug žmonių mirdavo jauname amžiuje dėl išorinių priežasčių: infekcijų, avarijų, nelaimingų atsitikimų. Tokios mirtys nepriklauso nuo to, kaip greitai sensta organizmas, todėl jos tarsi „maskavo“ tikrąjį genetikos poveikį.
Nyderlandų mokslininkų grupė išanalizavo daugelio šalių dvynių porų gyvenimo trukmės duomenis, atmesdama atvejus, kai mirties priežastis buvo išoriniai veiksniai. Taip jiems pavyko tiksliau įvertinti, kiek biologinis senėjimas iš tiesų lemia žmogaus gyvenimo trukmę.
Tyrėjai nustatė, kad vieno kiaušinėlio dvynių gyvenimo trukmė skyrėsi mažiau nei dvynių, gimusių iš skirtingų kiaušinėlių. Tai rodo lemiamą genų vaidmenį ilgaamžiškumui. Bendra tyrimo išvada – genetiniai veiksniai apie 55 % nulemia, kiek metų žmogus gyvens.
Šis skaičius atitinka ir kitų sudėtingų žmogaus savybių paveldimumą. Pavyzdžiui, žmogaus ūgis ar intelekto lygis taip pat maždaug 50 % priklauso nuo genetikos.
„Šios įžvalgos turi svarbių pasekmių. Jei gyvenimo trukmė didele dalimi nulemta genetikos, galimybės smarkiai paveikti senėjimo tempą, pavyzdžiui, keičiant gyvenimo būdą, yra ribotos“, – teigiama publikacijoje.
