Mokslininkų atlikta aštuoniolikos plėšriųjų dinozaurų kaukolių analizė atskleidė, kad šie milžinai ne visi turėjo vienodą įkandimo būdą. Pasirodo, net tarp didžiausių ir galingiausių roplių egzistavo įvairių mitybos strategijų.
„Tyrannosaurus rex“ kaukolė buvo pritaikyta itin stipriam įkandimui, panašiam į dabartinių krokodilų, todėl šis plėšrūnas savo aukas traiškydavo nepaprastai galingais žandikauliais. Tuo tarpu „Allosaurus“, turėjęs palyginti silpnesnius žandikaulius, medžiodamas rėmėsi pjovimu ar mėsos plėšymu, kas labiau primena šiuolaikinių „Komodo“ varanų mitybos būdą.
Visi tyrime nagrinėti dinozaurai priklausė teropodų grupei. Tai dvikoju plėšriųjų roplių giminė, iš kurios kilo kai kurios didžiausios mums žinomos žemėje vaikščiojusios būtybės. Kartu su milžinišku dydžiu atsirado ir didžiulis apetitas, todėl evoliucija suformavo įvairias žandikaulių struktūras, kurios leido šiems dinozaurams išgyventi skirtingomis sąlygomis.
Kaukolės formos skirtumai
Norėdami geriau suprasti šiuos skirtumus, Bristolio universiteto paleobiologai Andre Rowe ir Emily Rayfield nuskenavo aštuoniolika dinozaurų kaukolių ir sukūrė trimačius modelius. Jie imitavo, kaip kiekvienas iš jų kandžiojo savo aukas, ir tyrė, kokį krūvį patirdavo kaukolės. Rezultatai parodė, kad evoliucija pasiūlė ne vieną sprendimą, kaip išmaitinti milžinišką plėšrūną.
„Tyrannosaurus rex“ ir kiti tiranosauridų šeimos atstovai turėjo kaukoles, pritaikytas ypač stipriam įkandimui, tačiau tai reiškė, kad jų kaukolės patirdavo didelį spaudimą. Kiti milžinai, tokie kaip „Giganotosaurus“, turėjo žandikaulius, kurie buvo labiau pritaikyti silpnesniam, bet platesniam ir lengvesniam įkandimui. Tai rodo, kad evoliucija formavo skirtingas medžioklės strategijas net tarp panašaus dydžio plėšrūnų.
Mažesni, bet stipresni
Dar įdomiau, kad tyrėjai pastebėjo sudėtingą ryšį tarp dydžio ir įkandimo jėgos. Kai kurie mažesni teropodai, pavyzdžiui, „Raptorex“, galėjo įkąsti daug stipriau nei didesni dinozaurai, tokie kaip „Acrocanthosaurus“. Tai parodė, kad ne visada dydis lėmė įkandimo galią, o dinozaurų pasaulyje egzistavo daug įvairovės.
Šie atradimai leidžia manyti, kad senovės ekosistemos galėjo palaikyti daug didesnę plėšriųjų milžinų įvairovę nei anksčiau manyta. Skirtingi įkandimo būdai reiškė mažesnę konkurenciją, nes kiekviena rūšis užėmė savo nišą. Vieni specializavosi aukas traiškyti, kiti, tai plėšyti mėsą ar draskyti, todėl vienoje vietovėje galėjo egzistuoti keli galingi plėšrūnai be tiesioginės konkurencijos.
Tyrimo apibendrinimas
Šis tyrimas parodė, kad dinozaurų pasaulis buvo kur kas sudėtingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nors jie visi buvo plėšrūnai, jų kaukolės ir įkandimo būdai smarkiai skyrėsi. Vieni buvo tikri traiškytojai, kiti pjaustytojai ar plėšytojai. Tai liudija, kad evoliucija nuolat ieškojo skirtingų sprendimų tam pačiam tikslui, kaip išmaitinti milžinišką ir visada alkaną kūną.
Galima sakyti, kad šie atradimai praplečia mūsų supratimą apie tai, kaip senovėje atrodė mitybos grandinė. Dinozaurų įvairovė buvo ne tik jų dydyje, bet ir medžioklės būduose, kurie leido šioms milžiniškoms būtybėms klestėti milijonus metų. Tai dar kartą patvirtina, kad gamtoje nėra vieno teisingo sprendimo, tai egzistuoja daugybė kelių, kaip prisitaikyti ir išgyventi.
