Eritritolis, dažnai randamas baltyminiuose batonėliuose ir energiniuose gėrimuose, jau seniai laikomas saugia cukraus alternatyva. Vis dėlto nauji tyrimai rodo, kad šis plačiai naudojamas saldiklis gali nepastebimai silpninti vieną svarbiausių organizmo apsauginių barjerų ir taip didinti širdies bei insulto riziką.
Kolorado universiteto mokslininkų atliktas tyrimas atskleidė, kad eritritolis gali pažeisti kraujo–smegenų barjero ląsteles. Šis barjeras veikia kaip smegenų „apsaugos siena“: jis sulaiko kenksmingas medžiagas ir kartu praleidžia organizmui būtinas maistines medžiagas.
Nauji duomenys papildo ankstesnius stebėjimo tyrimus, kuriuose eritritolio vartojimas siejamas su didesne širdies smūgio ir insulto rizika. Naujausiame darbe kraujo–smegenų barjero ląstelės buvo veikiamos tokia eritritolio koncentracija, kokia įprastai susidaro išgėrus šiuo saldikliu pasaldinto gaiviojo gėrimo. Tyrėjai fiksavo pažeidimų grandinę, kuri gali padidinti smegenų jautrumą kraujo krešuliams – vienai dažniausių išeminio insulto priežasčių.
Laboratorijoje eritritolis sukėlė vadinamąjį oksidacinį stresą: ląstelės buvo „užtvindytos“ ypač reaktyviomis molekulėmis (laisvaisiais radikalais), o natūrali antioksidacinė apsauga sumažėjo. Toks dvigubas poveikis trikdė ląstelių funkcijas, o kai kuriais atvejais lėmė jų žūtį.
Dar labiau nerimą kėlė eritritolio poveikis kraujagyslių gebėjimui reguliuoti kraujotaką. Sveikos kraujagyslės nuolat prisitaiko prie organizmo poreikių: jos išsiplečia, kai organams reikia daugiau kraujo (pavyzdžiui, fizinio krūvio metu), ir susitraukia, kai jo reikia mažiau.
Šią pusiausvyrą palaiko du pagrindiniai junginiai: azoto oksidas, atpalaiduojantis kraujagyslių sieneles, ir endotelinas-1, jas sutraukiantis. Tyrimas parodė, kad eritritolis šią sistemą išbalansuoja – mažina azoto oksido gamybą ir didina endotelino-1 kiekį. Dėl to kraujagyslės gali išlikti pavojingai susiaurėjusios, o smegenims ima stigti deguonies ir maistinių medžiagų.
Tokia pusiausvyros stoka laikoma svarbiu įspėjamuoju išeminio insulto požymiu, kai smegenų kraujagyslės užkemšamos krešuliais.
Kitas nerimą keliantis aspektas – eritritolis, panašu, silpnina natūralų organizmo gebėjimą apsisaugoti nuo krešulių. Įprastai, susidarius krešuliui kraujagyslėje, ląstelės išskiria audinių plazminogeno aktyvatorių – baltymą, padedantį ištirpdyti krešulį dar prieš jam sukeliant rimtą žalą. Tyrime nustatyta, kad eritritolis šį apsauginį mechanizmą slopino, todėl krešuliai galėjo lengviau daryti neigiamą poveikį.
Laboratoriniai rezultatai atitinka ir žmonių tyrimų duomenis. Keli didelės apimties stebėjimo tyrimai parodė, kad žmonės, reguliariai vartojantys eritritolį, dažniau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, įskaitant širdies smūgius ir insultus. Viename ilgalaikiame tyrime, kuriame dalyvavo keli tūkstančiai žmonių, nustatyta, kad dalyviams, kurių eritritolio koncentracija kraujyje buvo didžiausia, didelių širdies ir kraujagyslių įvykių rizika buvo maždaug dvigubai didesnė.
Vis dėlto šis darbas turi ribotumų. Eksperimentai buvo atlikti su atskiromis ląstelėmis laboratorinėse terpėse, o ne su pilnai funkcionuojančiomis kraujagyslėmis. Todėl ląstelių elgsena gali nevisiškai atspindėti realią situaciją žmogaus organizme. Patys mokslininkai pabrėžia, kad reikalingi sudėtingesni tyrimai, pavyzdžiui, naudojant pažangias „kraujagyslių mikroschemų“ sistemas, kurios tiksliau atkartotų žmogaus fiziologiją.
Eritritolio galimos rizikos ypač svarbios todėl, kad šis saldiklis užima išskirtinę vietą rinkoje. Skirtingai nei dirbtiniai saldikliai, tokie kaip aspartamas ar sukralozė, eritritolis priskiriamas cukraus alkoholiams – medžiagoms, kurios nedideliais kiekiais natūraliai susidaro organizme.
Dėl tokios klasifikacijos eritritolis nebuvo įtrauktas į naujausias Pasaulio sveikatos organizacijos gaires, kuriose nerekomenduojama ilgalaikiam svorio valdymui naudoti nesukrinių saldiklių.
Maisto gamintojai eritritolį vertina ir dėl to, kad jis savo savybėmis labiau primena cukrų nei daugelis kitų pakaitalų. Nors sukralozė yra maždaug 320 kartų saldesnė už cukrų, eritritolis suteikia apie 80 procentų cukraus saldumo. Dėl to jį lengviau naudoti receptuose, negaunant pernelyg intensyvaus skonio. Štai kodėl eritritolio galima rasti tūkstančiuose produktų, ypač pažymėtų „be cukraus“ ar „keto“ ženklais.
Rizikų ir naudos svarstyklės
Reguliavimo institucijos, įskaitant Europos maisto saugos tarnybą ir JAV Maisto ir vaistų administraciją, eritritolį yra patvirtinusios kaip saugų vartoti. Tačiau naujausi tyrimai papildo vis gausėjančius įrodymus, kad net „natūralios“ cukraus alternatyvos gali turėti netikėtų sveikatos rizikų.
Vartotojams kyla sudėtingas klausimas: kaip įvertinti saldiklių naudojimo „kainą“. Eritritolis gali būti naudingas svorio kontrolei ir diabeto prevencijai, nes padeda mažinti suvartojamų kalorijų kiekį ir riboti staigius gliukozės šuolius kraujyje.
Tačiau jei reguliarus vartojimas iš tiesų silpnina smegenų apsauginius barjerus ir didina širdies bei kraujagyslių ligų riziką, tokia nauda gali kainuoti pernelyg brangiai.
Šis tyrimas atkreipia dėmesį į platesnį mitybos mokslo iššūkį: būtina geriau suprasti ilgalaikį palyginti naujų maisto priedų poveikį, ypač kai jie tampa kasdienės mitybos dalimi.
Nors eritritolis gali padėti sumažinti žalą, kurią sukelia per didelis cukraus vartojimas, jo galimas poveikis kraujo–smegenų barjerui leidžia manyti, kad dažnas šio saldiklio naudojimas ilgainiui gali nepastebimai silpninti smegenų apsaugą.
Kol mokslininkai toliau aiškinasi šiuos ryšius, vartotojams gali būti naudinga kritiškiau įvertinti savo įpročius ir pagalvoti, ar iš tiesų egzistuoja visiškai saugus cukraus pakaitalas.
