Mokslininkai kelia naują hipotezę: Viduržemio jūra galbūt niekada nebuvo visiškai išdžiūvusi

Mokslininkai vis dažniau peržiūri anksčiau atrodžiusias neabejotinas geologines tiesas. Viena įspūdingiausių tokių istorijų – teorija apie visišką Viduržemio jūros išdžiūvimą ir vėlesnį staigų užliejimą milžinišku vandenyno „vandens kriokliu“ per Gibraltaro sąsiaurį. Nauji tyrimai rodo, kad ši dramatiška vizija greičiausiai niekada neįvyko taip, kaip buvome įsivaizdavę.

Įsivaizduokite vaizdą: jūs stovite Gibraltare prieš 5 milijonus metų. Prieš jus – ne jūra, o milžiniška, dviejų kilometrų gylio, druska išklota dubuma. Staiga uolinė „užtvara“ į Atlantą pralūžta, ir vanduo žemyn griūva kriokliu, tūkstantį kartų galingesniu už Niagarą.

Šis epinis scenarijus, primenantis Holivudo filmo siužetą, dešimtmečius buvo laikomas beveik patvirtintu moksliniu faktu. Tačiau nauji tyrimai leidžia manyti visai ką kita: labai tikėtina, kad tokios katastrofos niekada nebuvo.

Kaip „išdžiovinome“ Viduržemio jūrą?

Viskas prasidėjo 1970 metais, kai gręžimo laivas „Glomar Challenger“ į Lisabono uostą atgabeno sensacingą radinį. Gręžiant Viduržemio jūros dugną, mokslininkai aptiko keistą derinį: žvyrą, jūrines fosilijas ir gipso kristalus giliai po vandeniu.

Geologai buvo priblokšti. Gipsas ir druska paprastai formuojasi ten, kur sekliose vandens telkiniuose vanduo intensyviai garuoja, kaip, pavyzdžiui, Negyvojoje jūroje. Logiška išvada atrodė tokia: kažkada Viduržemio jūra beveik visiškai išdžiūvo, virto druskinga dykuma, o vėliau Atlanto vandenyno vanduo pralaužė uolinę „užtvanką“ ir sukėlė didžiausią potvynį Žemės istorijoje.

Ši teorija tapo tokia populiari, kad apie ją buvo kuriami filmai, o Gibraltaras netgi išleido pašto ženklą su įsivaizduojamu „3000 metrų aukščio vandens kriokliu“.

Detektyvas be įkalčių

Pastaraisiais metais mokslininkai pradėjo kelti nepatogius klausimus: jeigu Atlanto vandenynas iš tikrųjų įsiveržė į beveik tuščią Viduržemio jūros baseiną, kur geologiniai šios katastrofos pėdsakai?

2023 m. gruodį į tą patį regioną – į Alborano jūrą, esančią tiesiai už Gibraltaro – sugrįžo šiuolaikinis to paties gręžimo projekto laivas. Jeigu čia būtų praūžęs milžiniškas potvynis, dugnas turėjo būti smarkiai išraustas galingų vandens srautų.

Tačiau tyrėjų laukė priešingas vaizdas. Iš dugno paimti branduoliniai mėginiai parodė itin taisyklingai, plonais sluoksniais susiklojusius nuosėdinius sluoksnius – tarsi tobulai sudėliotas daugiaspalvis „pyragas“.

„Tokiam nepaprastai plonam sluoksniavimuisi būtinos labai ramios sąlygos“, – aiškina Bistolio universiteto geologė Rachel Flecker. Tai visiškai priešinga tam chaotiškam vaizdui, kurį turėtų palikti staigus, katastrofiškas potvynis. Mėginiuose beveik nėra jokių didžiulės stichijos pėdsakų.

Jei ne milžiniškas krioklys, tai kas?

Vis daugiau mokslininkų linksta prie išvados, kad Viduržemio jūros istorija buvo mažiau dramatiška, bet ne mažiau sudėtinga ir įdomi.

Pirma, didžiuliai druskos klodai galėjo susiformuoti ir po vandeniu, net jei jūra niekada visiškai neišdžiūvo. Tam pakanka, kad vandens balansas būtų labai nepalankus: garavimas viršytų vandens pritekėjimą, o baseinas būtų dalinai izoliuotas.

Antra, pati jūra galėjo pildytis palaipsniui. Yra hipotezė, kad vanduo į Viduržemio baseiną sugrįžo ne tik iš Atlanto, bet ir iš rytų – iš senovinio Paratetiso ežero, laikomo dabartinių Juodosios ir Kaspijos jūrų pirmtaku. Tai patvirtina rastos mažų vėžiagyvių fosilijos: šios rūšys, atrodo, „migravo“ į Viduržemio regioną būtent iš tų kraštų.

Kas iš tikrųjų vyko prie Gibraltaro?

Dar viena intriguojanti idėja – kad tuo metu Gibraltaro sąsiauris galėjo visai neegzistuoti dabartinėje vietoje. Vanduo galėjo tekėti kitais keliais, dabar pasislėpusiais po Ispanijos ar Maroko teritorija, kur tektoniniai procesai vėliau viską pakeitė neatpažįstamai.

Tokiu atveju Viduržemio jūros atsigaivinimas būtų buvęs ne vienkartinė katastrofa, o ilgas, sudėtingas procesas: palaipsniui kintantis vandens lygis, įvairiomis kryptimis atsiveriantys sąsiauriai ir kanalai, lėtai besikeičiančios srovės bei druskingumas.

Kodėl ši istorija mums svarbi šiandien?

Ši istorija primena svarbią ir šiek tiek bauginančią tiesą. Esame linkę manyti, kad globaliems pokyčiams būtinos staigios katastrofos – asteroidų smūgiai, milžiniški ugnikalnių išsiveržimai ar gigantiški potvyniai. Tačiau geologas Vinicio Manzi pabrėžia: „Labai ekstremalios sąlygos gali susidaryti ir be ekstremalių įvykių.“

Nedideli, tačiau ilgalaikiai pokyčiai – lėtas dugno kilimas, nežymus sąsiaurių pagilėjimas ar klimato svyravimai – gali pamažu paversti gyvybingą jūrą druskos dykuma. Be jokio staigaus „holivudiško“ sprogimo, be vienos lemtingos dienos, kurią būtų galima pažymėti kalendoriuje.

Tokie tyrimai primena, kad ir dabartiniai klimato bei vandenynų pokyčiai, atrodantys lėti ir išsitempę laike, gali turėti milžiniškų pasekmių ekosistemoms. Nedidelis temperatūros ar druskingumo pokytis per tūkstančius metų iš esmės keičia visą regioną – tyliai, bet negrįžtamai.