Žiovulys turi neįprastą ir netikėtą poveikį skysčio, saugančio mūsų smegenis, tėkmei, rodo naujas tyrimas. Vis dėlto kol kas nėra aišku, kokią realią reikšmę turi šis pastebėtas pokytis.
Australijos Naujojo Pietų Velso universiteto mokslininkų teigimu, šie rezultatai gali būti svarbi užuomina aiškinantis, kodėl žmonės (ir daugelis kitų rūšių) apskritai evoliucijos eigoje išvystė žiovulio refleksą.
Tyrėjų komanda pasitelkė magnetinio rezonanso tomografiją (MRT) ir skenavo 22 sveikų dalyvių galvas bei kaklus, kai šie buvo paprašyti žiovauti, giliai kvėpuoti, slopinti žiovulį ir kvėpuoti įprastai.
Kadangi žiovulys ir gilus kvėpavimas remiasi panašiais mechanizmais, tyrėjai tikėjosi, kad MRT vaizduose jie atrodys labai panašiai. Tačiau nuotraukos atskleidė esminį skirtumą: priešingai nei gilaus įkvėpimo metu, žiovulys smegenų skystį – smegenų skystį (cerebrospinalinį skystį, CSF) – nukreipdavo nuo smegenų.
„Žiovulys sukeldavo smegenų skysčio judėjimą priešinga kryptimi nei gilaus kvėpavimo metu“, – pasakojo neurologas Adamas Martinacas. – „Ir mes tiesiog sėdėjome stebėdami: vau, visiškai to nesitikėjome.“
Šis reiškinys nebuvo stebimas kiekvienu atveju ir rečiau pasitaikė vyrams, tačiau tyrėjai pabrėžia, kad tai gali būti susiję su paties skenerio veikimo trikdžiais.
Analizė parodė ir tai, kad tiek gilus kvėpavimas, tiek žiovulys padidino iš smegenų ištekančio kraujo tėkmę, taip sudarydami daugiau vietos įtekėti šviežiam kraujui.
Kraujo tėkmės kryptis žiovulio metu nesikeitė. Vis dėlto pradinėje žiovulio fazėje miego arterijomis į smegenis patenkančio kraujo srautas išauga maždaug trečdaliu, o tai gali būti užuomina, jog žiovulys atlieka kelias skirtingas funkcijas.
Be to, visi tyrimo dalyviai turėjo savitus, tik jiems būdingus žiovulio modelius, kurie kartojosi kiekvieną kartą žiovaujant. Tai rodo, kad kiekvienas turime savitą centrinį raštų generatorių, nulemiantį, kaip tiksliai žiovaujame.
„Šis lankstumas gali paaiškinti tarpasmeninius žiovulio modelių skirtumus, kartu išlaikant atpažįstamą, konkrečiam asmeniui būdingą žiovulio „parašą“. Tai leidžia manyti, jog žiovulio modeliai nėra išmokstami, o yra įgimta neurologinės programos dalis“, – rašo tyrėjai savo straipsnyje.
Kitas didysis klausimas – ką visa tai reiškia ir kodėl žiovulys taip smarkiai skiriasi nuo gilaus kvėpavimo, kalbant apie smegenų skystį. Šis skystis padeda sklandžiai veikti centrinei nervų sistemai, tiekia maisto medžiagas ir pašalina atliekas.
Viena tyrėjų iškeliama hipotezė – žiovulys gali atlikti specifinį smegenų „išvalymo“ vaidmenį. Kita idėja – tai tam tikra smegenų aušinimo funkcija.
Žiovulys akivaizdžiai glaudžiai susijęs su smegenimis ir centrine nervų sistema – pavyzdžiui, didesnės smegenys dažniausiai lemia ilgesnius žiovulius. Šį faktą galima prisiminti ir pasidalyti su artimaisiais ar draugais, kai kitą kartą ilgai žiovaujate.
Žiovulys iki šiol išlieka gana mįslingas reiškinys, kurio tikroji paskirtis nėra iki galo aiški, nors tai elgesys, stebimas daugelyje gyvūnų rūšių ir dažnai pasižymintis užkrečiamumu tiek žmonių, tiek gyvūnų grupėse.
„Atrodo, kad žiovulys yra labai prisitaikęs elgesys, todėl tolesni jo fiziologinės reikšmės tyrimai gali būti itin vertingi siekiant geriau suprasti centrinės nervų sistemos pusiausvyrą“, – pažymi autoriai.
Tyrimas dar nėra recenzuotas, tačiau jau paskelbtas ankstyvųjų publikacijų platformoje bioRxiv.
