Posakis „sėdėjimas – tai naujas rūkymas“ tapo kone neginčijama sveikos gyvensenos taisykle. Esame įpratinti manyti, kad kiekviena minutė, praleista kėdėje ar ant sofos, neišvengiamai artina organizmo senėjimą. Ilgą laiką tyrimai išties siejo ilgas sėdėjimo valandas su kognityvinių funkcijų silpnėjimu.
Tačiau naujas mokslinis darbas šį vaizdą gerokai komplikuoja. Tyrėjai siūlo atsižvelgti į tai, kaip tiksliai žmogus leidžia laiką sėdėdamas – ar tai vadinamasis „aktyvus“, ar „pasyvus“ sėdėjimas. Nuo to gali priklausyti, ar toks gyvenimo būdas bus smegenims žalingas, ar netgi naudingas.
Šiame darbe, publikuotame žurnale „Journal of Alzheimer’s Disease“, nagrinėjama ryšio tarp sėdėjimo ir kognityvinės sveikatos tema. Šiandien pasaulyje daugiau kaip 55 milijonai žmonių gyvena su demencija, įskaitant Alzheimerio ligą, ir kasmet diagnozuojama beveik 10 milijonų naujų atvejų.
Ilgą laiką dauguma tyrimų sėdimą gyvenimo būdą vertino kaip vienalytę veiklą – tarsi visos sėdėjimo formos būtų vienodai žalingos. Naujoji analizė pasitelkia kur kas niuansuotesnį požiūrį: skiriamas aktyvus sėdėjimas (pavyzdžiui, skaitymas ar žaidimai) ir pasyvus sėdėjimas (pavyzdžiui, televizoriaus žiūrėjimas), kad būtų geriau suprasta, kaip skirtingi nejudrios veiklos tipai veikia smegenis.
Metodologija
Mokslininkai analizavo duomenis iš aštuonių elektroninių duomenų bazių – EMBASE, Web of Science, PsycINFO, CINAHL, Medline, SPORTDiscus, PubMed ir Scopus – nuo jų sukūrimo pradžios iki 2024 m. rugsėjo. Atliktas 85 tyrimų sisteminis apžvalginis vertinimas, daugiausia dėmesio skiriant įprastoms sėdimoms veikloms kasdienėje aplinkoje, o ne specialiai sukurtoms, struktūruotoms kognityvinėms programoms. Išvada – ne visas sėdėjimas yra vienodas
„Sėdėjimo tipas iš tiesų yra svarbus. Šie rezultatai rodo, kad nedideli kasdieniai pasirinkimai – pavyzdžiui, paskaityti knygą vietoj televizoriaus žiūrėjimo – gali padėti išsaugoti smegenų sveikatą senstant“, – teigia visuomenės sveikatos tyrėjas ir vienas iš darbo autorių Polis Gardineris.
Analizuodami daugybę tyrimų, Gardineris su kolegomis nustatė, kad aktyvus sėdėjimas – įskaitant skaitymą, kortų žaidimus, kompiuterio naudojimą – nuosekliai siejosi su geresne kognityvine sveikata. Tokios veiklos buvo susijusios su geresnėmis vykdomosiomis funkcijomis, geresne epizodine ir darbine atmintimi.
Tuo tarpu pasyvus sėdėjimas beveik visada rodė priešingą tendenciją. Tokia veikla kaip ilgas televizoriaus žiūrėjimas, kai žmogus atsijungia ir fiziškai, ir protiškai, buvo siejama su prastesniais kognityviniais rodikliais ir didesne demencijos rizika.
Nors fizinis aktyvumas išlieka būtina sąlyga gerai smegenų sveikatai, gauti duomenys rodo, kad labai svarbi ir protinė įtrauktis – ir tam nebūtinai reikia atsistoti nuo kėdės. Aktyvus smegenų darbas sėdint vis tiek gali suteikti reikšmingos kognityvinės naudos.
Gardineris ir jo kolegos tikisi, kad šie rezultatai taps pagrindu būsimiems tyrimams ir papildys esamas visuomenės sveikatos rekomendacijas. Užuot raginus vien mažinti sėdėjimo laiką, siūloma akcentuoti skirtumą tarp pasyvaus ir aktyvaus nejudraus elgesio, suteikiant žmonėms galimybę rinktis sąmoningiau.
„Sveikatos rekomendacijos gali pasikeisti nuo bendro raginimo „mažiau sėdėti“ prie skatinimo užsiimti labiau protiškai aktyvia veikla sėdint. Tai gali padėti žmonėms įgyvendinti paprastus, realistiškus pokyčius, kurie ilgainiui palaikys smegenų sveikatą ir potencialiai sumažins demencijos riziką“, – pabrėžia Gardineris.

