Sąmonė – tarsi skaidrus vanduo, kuris kasdien skalauja žmogaus mintis, tačiau išlieka ne iki galo suprantamas reiškinys. Šiandien ji laikoma viena didžiausių mokslo mįslių, o klausimas, kodėl ji apskritai evoliucionavo, vis dar kirba neurologų, filosofų ir biologų galvose. Nauji Ruhrės universiteto Bochume mokslininkų tyrimai drąsiai žengia į šios paslapties epicentrą ir kelia provokuojantį teiginį – sąmonė nėra atsitiktinumas, o evoliucijos sukonstruotas įrankis, leidžiantis rūšims ne tik išgyventi, bet ir suvokti save pasaulyje. Šie rezultatai pateikiami prestižiniame žurnale Philosophical Transactions of the Royal Society B, ir jie įneša naujos šviesos į klausimą, kuriam atsakymo ieškome jau dešimtmečius: kokia tikroji sąmonės paskirtis?
Gyvybės sprendimas: kodėl sąmonė, o ne instinktai?
Pastaruosius du dešimtmečius sąmonės tyrimų mastas sparčiai plėtėsi, tačiau esminis paradoksas išliko. Jei natūralioji atranka atrenka tai, kas padeda išgyventi, kodėl evoliucija pasirinko būtent sąmonę – reiškinį, kuris suteikia ne tik malonumo, bet ir skausmo, nerimo, klaidų baimės? Kodėl žmogus ne tik jaučia šilumą ant odos, paukščių čiulbėjimą ar įsimylėjimo euforiją, bet ir skausmingai suvokia praradimus, grėsmę, liūdesį? Profesoriai Albertas Newen ir Carlosas Montemayoras pateikia atsakymą – sąmonė nebuvo evoliucinė prabanga, tai buvo būtinybė.
Jie identifikuoja tris sąmonės stadijas, kurios atsirado skirtingais evoliucijos etapais: bazinis susijaudinimas, bendras budrumas ir refleksyvioji sąmonė. Tai ne tik grandinė, o trys tarpusavyje persipynę lygmenys, leidę gyvoms būtybėms pereiti nuo išlikimo prie savimonės.
Bazinis susijaudinimas – pirmasis ir svarbiausias laiptelis. Jis suveikia tarsi pavojaus sirena. Skausmas čia atlieka pagrindinį vaidmenį – jis perspėja gyvūną apie grėsmę ir paskatina bėgti, slėptis, sustingti. Tai paprastas, tiesiogiai išgyvenimą ginantis mechanizmas, todėl neatsitiktinai jis pasirodė pirmiausias.
Antrasis etapas – bendras budrumas, kuris leido smegenims sutelkti dėmesį į vieną iš daugelio signalų. Pamatyti dūmus ir suvokti, kad tai gali būti ugnis, reiškia jau ne automatizmo, o suvokimo lygį. Šis gebėjimas atvėrė duris mokymuisi – nuo paprasto priežasties ir pasekmės iki mokslo, technologijų ir civilizacijų.
Trečiasis lygmuo – refleksyvioji sąmonė, aukščiausia forma, kuri leido ne tik reaguoti į aplinką, bet ir pažvelgti į save. Žmogus sugebėjo įsivaizduoti ateitį, prisiminti praeitį, kurti planus, keisti elgesį pagal savęs suvokimą. Tai ypatingas gebėjimas, kuriam prireikė tūkstančių metų evoliucijos. Ir ne – jis nėra tik mūsų privilegija.
Paukščiai – netikėti sąmonės liudytojai
Antrajame tyrime Onur Güntürkün ir Gianmarco Maldarelli žvelgia ten, kur daugelis net nesusimąstytų – į paukščių smegenis. Paradoksalu, bet varnos, balandžiai, kovai ir net vištos gali suteikti raktą į sąmonės kilmę. Ilgai manyta, kad sąmoningai mąstyti gali tik gyvūnai, turintys smegenų žievę, tačiau paukščių tyrimai rodo ką kita.
Paukščiai geba ne tik reaguoti į stimulus, bet ir patirti. Kai balandžiui pateikiami dviprasmiai vaizdiniai, jis pereina iš vieno interpretacijos varianto į kitą taip pat, kaip tai daro žmogaus smegenys. Varnų neuronai kartais reaguoja ne į faktinį stimulą, o į vidinį suvokimą, tai įrodo, kad jų patiriama realybė ne visada atitinka fizinį pasaulį – kaip ir mūsų sąmonėje.
Dar svarbiau tai, kad paukščių smegenys struktūriškai skiriasi nuo žinduolių, tačiau funkcija – labai panaši. NCL, paukščių prefrontalinės žievės analogas, yra itin tankiai sujungtas ir leidžia integruoti informaciją taip pat efektyviai kaip žinduolių žievė. Tai reiškia, jog sąmonė galėjo evoliucionuoti skirtingais keliais – kaip dvi skirtingos architektūros, statančios tą pačią funkciją.
O kaip su savivoka? Tradicinis veidrodžio testas parodė, kad kai kurie paukščiai – pavyzdžiui, šarkos – atpažįsta save. Naujesni tyrimai atskleidė, kad net rūšys, nepraeina klasikinio testo, gali turėti situacinę savimonę. Vištos ir balandžiai skirtingai reaguoja į veidrodį ir į kitą realų paukštį – vadinasi, jos suvokia skirtumą tarp atspindžio ir gyvos būtybės. Tai paprasta, bet esminė savivokos forma.
Naujas suvokimas: sąmonė nėra unikali, ji – senesnė nei manėme
Šie atradimai verčia permąstyti tai, ką laikėme savaime suprantamu. Sąmonė – ne vien žmogaus privilegija ir ne tik žievės produktas. Ji galėjo atsirasti daug anksčiau, nei tikėjomės, ir būti daug plačiau paplitusi gyvūnų karalystėje. Evoliucija pasirinko ne vienintelį kelią – ji sukūrė funkciją, kuri gali būti įgyvendinta skirtingomis smegenų architektūromis.
Tačiau svarbiausias klausimas išlieka: kas mes esame, jei sąmonė – ne mūsų išskirtinis atskaitos taškas, o bendras gyvybės instrumentas? Ar žmogaus savimonė – tik sudėtingesnė to paties reiškinio versija, kurią dalijasi ir kiti? Atsakymų dar daug liko ieškoti, tačiau vienas aiškus – suprasdami paukščių protus, galime pirmą kartą iš tikrųjų suprasti ir savąjį.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
