Vengrijos „Eötvös Loránd“ universiteto etologai atliko eksperimentą, kuriame dalyvavo 15 terapinių kačių, lankančių mokyklas ir senelių globos namus, bei 13 įprastų naminių kačių. Gyvūnai buvo vertinami įvairiais testais, siekiant nustatyti, kaip jie reaguoja į savo šeimininką ir į nepažįstamą žmogų.
Rezultatai nustebino: katės neparodė išskirtinio prisirišimo prie savo šeimininkų net tuomet, kai šie buvo itin švelnūs, o augintiniai įpratę prie nuolatinio žmonių dėmesio. Kačių elgesys buvo panašus ir šeimininko akivaizdoje, ir būnant šalia nepažįstamo žmogaus, su kuriuo jos buvo supažindintos tik prieš kelias minutes. Tai sustiprina nuomonę, kad katės yra gana savarankiškos ir joms nereikia nuolatinės emocinės žmogaus paramos.
Pagrindinis tyrimo autorius Péteris Pongrácas pabrėžė, kad katės gali gyventi kartu su žmonėmis, tačiau nėra priklausomos nuo mūsų pagalbos ar saugumo. Pasak jo, tai paaiškina faktas, jog katės išlieka gerais plėšrūnais ir pačios geba susirasti maisto.
Kodėl katės nuo mūsų nepriklauso?
Nors katės gyvena greta žmonių, jos dažniausiai neprisiriša taip, kaip šunys. Tai siejama su jų plėšrūno prigimtimi. Skirtingai nei šunys, katės paprastai nepatiria didelio streso būdamos vienos: šunys neretai tampa neramūs, kai lieka be šeimininko, o katėms vienatvė dažniausiai nesukelia ryškaus diskomforto.
Katės renkasi gyventi šalia žmonių ir dėl praktinių priežasčių: šalia žmogaus lengviau gauti maisto ir rasti saugią, patogią vietą poilsiui. Vis dėlto tai nereiškia, kad jų gerovei būtina mūsų emocinė parama ar nuolatinis dėmesys.
Šunų ir kačių prisirišimas: pagrindinis skirtumas
Šunys – gyvūnai, kurie tūkstančius metų evoliucionavo greta žmogaus ir išvystė stiprų emocinį ryšį su juo. Dalis šunų patiria stresą ar net išsiskyrimo nerimą, kai lieka vieni. Jie dažnai yra emociškai labiau priklausomi nuo žmogaus, linkę ieškoti dėmesio, patvirtinimo ir apsaugos.
Katės, priešingai, išlaiko didesnę nepriklausomybę, todėl kartais gali atrodyti abejingos mūsų pastangoms jas globoti. Nors jos taip pat gali rodyti prisirišimo požymių, jų savijauta paprastai nėra taip glaudžiai susijusi su žmogaus buvimu šalia, kaip šunų atveju.
Kačių požiūris į žmogų
Nors katės nėra nuo mūsų priklausomos, jos gali puikiai sugyventi su žmonėmis ir priimti mūsų rūpestį. Kai kurios katės, ypač meilesnės ir labiau socializuotos, pačios renkasi leisti laiką žmogaus draugijoje. Vis dėlto dažnai tai yra savitarpio naudos santykis: mes jas maitiname, suteikiame saugią aplinką, o jos mums dovanoja savo buvimą, žaismingumą ir ramybę.
Taigi katės ir žmonės gali būti geri draugai, tačiau žmogaus artumas katėms biologiškai nėra toks svarbus, kaip šunims. Tai nė kiek nemažina kačių žavesio ar mūsų meilės joms, tačiau verta prisiminti, kad katės iš prigimties yra nepriklausomos būtybės, greta mūsų gyvenančios dažniau savo noru, o ne iš būtinybės.
