Poledyninis Antarktidos kraštovaizdis vis dar išlieka viena mažiausiai pažintų Žemės paslapčių. Nors žmonija jau yra išsiuntusi zondus į Marsą ir kitas planetas, po storu Antarktidos ledo skydu tebėra slepiamas ištisas „pamirštas žemynas“. Naujausi palydoviniai tyrimai ir moderni ledo tekėjimo analizės technika leido mokslininkams atkurti iki šiol neregėtą, itin detalų šio nematomo pasaulio žemėlapį.
Dažnai sakoma, kad apie Marsą žinome daugiau nei apie Antarktidą – ir tam yra pagrindo. Šaltąjį žemyną dengia kelių kilometrų storio ledo sluoksnis, po kuriuo slypi senovinis, labai įvairus kraštovaizdis. Dėl mokslo pažangos ir naujų technologijų dabar galime pažvelgti gilyn po ledu ir išryškinti tai, kas ilgus milijonus metų buvo visiškai paslėpta.
Po ledu slypi kalnai, ežerai ir senovinės upės
Tarptautinė mokslininkų komanda, pasitelkusi palydovinius duomenis ir ledo fizikos dėsnius, atkūrė itin tikslų Antarktidos podledyninio paviršiaus reljefo vaizdą. Tyrimo centre atsidūrė vienas žemyno regionų, kuriame pavyko aiškiai atskleisti senovinį kraštovaizdį.
Po visą kontinentą dengiančia ledo danga aptiktos sudėtingos geologinės struktūros: kalnai, slėniai, lygumos, įdubos ir ežerai. Tai rodo, kad Antarktida toli gražu nėra monotoniškas „ledo skydas“ – po juo slepiasi labai įvairi ir dinamiška žemė.
„Tai tarsi anksčiau būtumėte turėję grubią, „pikseliuotą“ nuotrauką, o dabar – stipriai priartintą skaitmeninį vaizdą, aiškiai parodantį, kas iš tikrųjų vyksta“, – aiškina pagrindinė tyrimo autorė dr. Helen Ockenden iš Grenoblio Alpes universiteto.
Mokslininkams pavyko sudaryti iki šiol tiksliausią Antarktidos podledyninio reljefo žemėlapį. Tyrimų grupė, vadovaujama Helen Ockenden iš Edinburgo universiteto ir Prancūzijos aplinkos geologijos instituto, pasitelkė ledo tekėjimo modeliavimu pagrįstą metodą, žinomą kaip IFPA (angl. Ice Flow Perturbation Analysis – ledo tekėjimo trikdžių analizė). Gauti rezultatai pasižymi itin didele raiška ir detalumu, ką aiškiai parodo ankstesnių ir naujųjų žemėlapių palyginimas.
IFPA technika atskleidė Antarktidos „nematomą“ kraštovaizdį
IFPA metodas pasirodė esąs itin sėkmingas. Analizuojant, kaip teka ir deformuojasi ledas, galima atsekti, koks paviršius glūdi po juo net ir ten, kur tiesioginiai matavimai atlikti menkai arba jų visai nėra. Taip buvo atvertos didelės Antarktidos teritorijos, apie kurias anksčiau beveik nieko nežinojome.
Mokslininkų teigimu, tai dar tik pradžia – detalus kraštovaizdžio žemėlapis taps pagrindu tolimesniems geofiziniams ir klimatologiniams tyrimams.
„Mūsų kraštovaizdžio klasifikacija ir topografinis žemėlapis yra svarbus atskaitos taškas būsimiems, dar detalesniems Antarktidos podledyninio kraštovaizdžio tyrimams. Jie padeda nustatyti, kur verta sutelkti išsamius geofizinius matavimus ir kokio masto bei raiškos duomenų reikia“, – pabrėžia tyrimo autoriai.
Anksčiau Antarktidos gelmėms tirti dažnai buvo naudojami specialiais jutikliais aprūpinti lėktuvai. Šis metodas, nors ir suteikė daug svarbios informacijos, ne visada buvo efektyvus, ypač atšiauriuose ir sunkiai pasiekiamuose regionuose. Naudojant IFPA, pavyko identifikuoti, pavyzdžiui, beveik 400 kilometrų ilgio „nuskendusį kanalą“. Daugelis kitų naujai išryškintų struktūrų siekia nuo 2 iki 30 kilometrų ilgio.
Toks detalus poledyninio kraštovaizdžio vaizdas yra itin svarbus ne tik geologams, bet ir klimatologams. Senovinės upių vagos, ežerų baseinai ir kalnų grandinės daro didelę įtaką ledo skydų judėjimui, ledo tirpsmo vandens nutekėjimui ir net būsimiems jūros lygio pokyčiams. Kuo tiksliau suprasime, kas slepiasi po Antarktidos ledu, tuo geriau galėsime prognozuoti ir visos Žemės klimato ateitį.
