Prieštaringai vertinamas hominidas, gyvenęs prieš 7 milijonus metų, galbūt vis dėlto vaikščiojo dviem kojomis – taip teigiama naujoje jo suakmenėjusių kaulų analizėje.
Po atradimo 2001 metais Sahelanthropus tchadensis (pravarde Tuomajus) buvo laikomas vienu iš ankstyviausių žmogaus protėvių, tačiau dalis mokslininkų tvirtino, kad tai veikiau tolimesnis mūsų giminaitis, o ne tiesioginis žmogaus pirmtakas.
Daugiausia diskusijų kilo dėl to, ar šis primatas įprastai vaikščiojo stačias dviem kojomis, ar, kaip šiuolaikinės šimpanzės ir gorilos, judėjo remdamasis ir rankomis.
Dabar Niujorko universiteto mokslininkų vadovaujama tyrėjų grupė teigia šį ginčą išsprendusi: anot jų, S. tchadensis galima laikyti labai ankstyva mūsų „propropro…“ (iki begalybės) močiute.
„Mūsų šių fosilijų analizė pateikia tiesioginių įrodymų, kad Sahelanthropus tchadensis galėjo vaikščioti dviem kojomis. Tai rodo, kad bipedalizmas (judėjimas dviem kojomis) išsivystė anksti mūsų giminėje ir kilo iš protėvio, kuris išoriškai labiausiai priminė šiandienines šimpanzes ir bonobus“, – teigia Niujorko universiteto antropologas Scottas Williamsas.
Tyrėjai prie šios išvados priėjo atlikę trimates geometrines šio padaro rankų ir kojų kaulų analizes ir palyginę juos su giminingų rūšių – tiek šiuolaikinių, tiek jau išnykusių – atitinkamais kaulais.
Jie teigia aptikę tris pagrindinius požymius, rodančius prisitaikymą vaikščioti dviem kojomis. Pirmiausia buvo nustatytas šlaunikaulio posūkis, dėl kurio kojos krypsta į priekį ir lengviau išlaikomas ėjimas. Antra, manoma, kad S. tchadensis turėjo ryškiai išvystytus sėdmenų raumenis, svarbius dubens stabilumui palaikyti vaikštant.
Abu šie požymiai buvo užfiksuoti ir ankstesniuose kitų mokslininkų darbuose. Tačiau šio naujo tyrimo „rūkstantis ginklas“, anot komandos, buvo šlaunikaulio gumburėlio – vadinamojo šlaunikaulio antaugos – identifikavimas.
Šis gumburėlis yra tvirtinimosi vieta stipriam raiščiui, jungiančiam dubenį ir šlaunikaulį. Toks raištis yra itin svarbus vaikščiojimui dviem kojomis ir, kiek žinoma, būdingas tik homininams.
Vis dėlto tai nereiškia, kad S. tchadensis visiškai atsisakė savo medžių laipiojimo paveldo.
„Sahelanthropus tchadensis iš esmės buvo dviem kojomis vaikščiojantis beždžionė, turėjusi šimpanzės dydžio smegenis ir, tikėtina, nemažą dalį laiko praleisdavusi medžiuose – rinkdama maistą ir ieškodama saugumo“, aiškina Williamsas.
„Nepaisant paviršinio panašumo į beždžionę, Sahelanthropus buvo prisitaikęs naudoti stačią laikyseną ir judėti dviem kojomis ant žemės.“
