Dažnai manoma, kad branduolinis karas paliestų tik tuos, kurie matytų baisiausią jo simbolį – milžinišką grybo formos debesį. Tačiau realybėje tokio konflikto pasekmės galėtų nusidriekti po visą pasaulį.
Naujas mokslininkų tyrimas atskleidžia, kokią žalą patirtų pasaulinė maisto gamyba skirtingais branduolinės žiemos scenarijais. Branduolinė žiema yra klimato reiškinys, galintis kilti po plataus masto branduolinio konflikto, kai sprogimų ir gaisrų į atmosferą išmestas suodžių bei dulkių sluoksnis užstoja saulės spindulius.
Teigiama, kad visa tai truktų ne kelias dienas ar savaites, o kelerius metus, drastiškai mažindama augalų bei gyvūnų, įskaitant mūsų maisto šaltinius, išlikimo galimybes.
Pensilvanijos valstijos universiteto mokslininkai, kaip indikatorių pasirinkę pasaulyje plačiausiai auginamą grūdą kukurūzą, modeliuodami įvertino, kaip keistųsi jo derlius 38 572 pasaulio vietovėse, esant šešiems branduolinės žiemos intensyvumo lygiams.
Suodžių kiekis modeliuose svyravo nuo 5 mln. iki 165 mln. tonų. Rezultatai bauginantys. Net ir ribotas konfliktas, į atmosferą išmetantis 5,5 mln. tonų suodžių, sumažintų pasaulinę kukurūzų gamybą apie 7 proc.
Tačiau plataus masto branduolinis karas, kurio metu į atmosferą patektų 165 mln. tonų suodžių, derlių sumažintų net 80 proc. Dar labiau situaciją pablogintų ir ozono sluoksnio suardymas, branduolinių sprogimų metu susidarantys azoto oksidai, kartu su suodžių šildomuoju poveikiu, galėtų greitai sunaikinti ozoną.
Padidėję UV-B spinduliai žalotų augalus ir dar labiau ribotų maisto gamybą. Mokslininkai skaičiuoja, kad toks papildomas ultravioletinės spinduliuotės poveikis kukurūzų derlių sumažintų dar 7 proc., o bendra netektis siektų apie 87 proc. Tokio masto nuosmukis reikštų pasaulinę maisto krizę.
Atsigavimas priklausytų nuo konflikto masto. Skaičiuojama, kad kukurūzų gamybai grįžti į prieškrizinį lygį prireiktų nuo 7 iki 12 metų. Greičiau atsistatytų Pietų pusrutulis, o arčiau pusiaujo esančios vietovės atsigautų greičiau nei arčiau polių.
Vis dėlto tyrėjai pastebi, kad yra priemonių, galinčių sumažinti nuostolius. Pavyzdžiui, auginant kukurūzų veisles, geriau prisitaikančias prie vėsesnio klimato ir trumpesnio augimo sezono, derliaus kritimą būtų galima sumažinti iki 10 proc. Tačiau geriausia išeitis yra neleisti branduolinei žiemai įvykti.
Vis dėlto, jei tokia katastrofa visgi ištiktų, mokslininkai siūlo idėją parengti žemės ūkio atsparumo rinkinius, pritaikytus konkretiems regionams pagal galimas klimato sąlygas.
Tokie rinkiniai padėtų užtikrinti maisto gamybos tęstinumą nestabiliais pokonfliktiniais metais, kol būtų atkurtos tiekimo grandinės ir infrastruktūra.
