Skamba kaip siužetas iš blogos distopijos – rytais pusryčiams ne dribsniai su pienu, o supermaisto kokteilis su tarakonų pienu. Ir vis dėlto tai ne fantastika. Mokslininkai rimtai domisi šia galimybe, o kai kurie netgi vadina šį skystį vienu iš maistingiausių žinomų gamtoje.
Taip, kalbame apie pieną, kurį išskiria viena itin keista rūšis – Diploptera punctata, arba Ramiojo vandenyno vabalinis tarakonas. Skirtingai nei dauguma kitų vabzdžių, šis ne deda kiaušinius, o veda gyvus jauniklius ir juos maitina.
Kristaline medžiaga, kuri, pasirodo, slepia ištisą maistinių medžiagų sandėlį. Skamba atgrasiai? Be abejo. Bet jei įveikiame šliužų gleives kosmetikoje, o kai kurie jau triauškina džiovintus svirplius, galbūt laikas ir tarakonų pienui užimti savo nišą maisto ateities lentynose?
Tarakonas, kuris maitina savo jauniklius
Tai nėra bet kuris tarakonas. Diploptera punctata išskiria ypatingą pieną – kristalinės formos medžiagą, kuri susidaro vabzdžio viduje ir skirta naujagimių maitinimui. Iš pažiūros tai primena miniatiūrinius baltus kristalus, tačiau jų vertė yra gerokai didesnė nei išvaizda leidžia manyti.
Ši pieno forma yra koncentruota: joje rasta didžiulė baltymų, svarbiausių aminorūgščių, sveikųjų riebalų ir angliavandenių koncentracija. Tai reiškia, kad vos keli miligramai tokio produkto gali turėti daugiau energijos nei žinomi mums kasdieniai maisto produktai.
Kai tyrėjai palygino šį pieną su karvės pienu, rezultatai nustebino net juos pačius: energinė vertė buvo net tris kartus didesnė. Taip gimė idėja: o gal šis neįprastas gamtos reiškinys gali tapti nauju supermaistu?
Kodėl tai svarbu mitybos ateičiai?
Vienas iš pagrindinių iššūkių, žinoma, kaip tai pateikti visuomenei. Net jei tarakonų pienas pasirodytų esąs tikras mitybos stebuklas, vos jo paminėjimas daugeliui sukelia norą sprukti nuo stalo. Viešosios nuomonės barjeras kol kas stipresnis nei technologijos.
Tačiau mokslininkai nepasiduoda. Šiuo metu vyksta darbai siekiant sintetiniu būdu atkurti pieno struktūrą be gyvų vabzdžių. Tai reikštų, kad niekam nereikės auginti ar melžti tarakonų, pakaks išskirti struktūrą ir ją atkurti laboratorijoje. Jei tai pavyks, produktas galėtų patekti į rinką ne kaip egzotika, o kaip efektyvus, itin koncentruotas maisto papildas.
Svarbu ir tai, kad toks sprendimas būtų ekologiškas. Tarakonai naudoja minimaliai išteklių, o jų išskiriamų medžiagų kiekis yra neįtikėtinai efektyvus. Tai prieštarauja įprastai mėsos ar net augalinio maisto gamybai, kuri dažnai reikalauja daug energijos, vandens ir vietos.
Ar žmonės pasiruošę?
Kol kas tarakonų pienas nėra komerciškai prieinamas. Viena iš priežasčių – itin sudėtingas išgavimo procesas. Kiekvienas vabzdys išskiria labai nedaug kristalinės medžiagos, o ją surinkti be žalos beveik neįmanoma. Tuo tarpu auginti jų masiškai, kol kas per brangu ir nepraktiška.
Bet kai atsiranda technologijos, kurios leidžia tai padaryti be vabzdžių dalyvavimo – viskas keičiasi. Jei produktas būtų pagaminamas fermentacijos ar ląstelinės inžinerijos būdu, jis galėtų pasiekti parduotuvių lentynas. Ir tada jau klausimas nebe technologinis, o psichologinis: ar žmogus pasiruošęs valgyti tai, ką kažkada laikė siaubo filmo personažu?
Galbūt net nereikės žinoti, jei tai bus vienas iš ingredientų šokoladiniame batonėlyje ar baltymų gėrime. Nes juk daugelis ir dabar nesidomi, kas tiksliai slepiasi produkto sudėtyje. O jei tai bus efektyvu, pigu ir naudinga sveikatai – argumentų prieš gali nelikti.
Nuo šleikštulio prie susižavėjimo?
Tarakonų pienas nėra pirmasis bjaurus, bet vertingas atradimas mitybos pasaulyje. Panašiai prieš dešimtmetį buvo žiūrima į spiruliną, chlorelę ar net svirplių miltus. Dabar tai įprasti ingredientai sveiko maisto skyriuose. Ir jei istorija kartojasi, tarakonas netrukus gali tapti ne problema, o sprendimu.
Tai dar vienas pavyzdys, kaip keičiasi mūsų santykis su maistu. Mažiau emocijos, daugiau funkcijos. Ir jei pakuotėje parašyta trigubai daugiau energijos nei karvės piene, tuomet net ir didžiausias skeptikas pradeda dvejoti.
