Milžiniškos žvaigždės gyvenimo pabaiga – vienas įspūdingiausių ir kartu paslaptingiausių Visatos reiškinių. Mokslininkai neseniai užfiksavo itin retą etapą: gerai žinoma milžiniška žvaigždė staiga pakeitė savo tipą ir, panašu, artėja prie galutinio žlugimo – supernovos sprogimo arba virsmo juodąja skyle.
Astronomai užfiksavo retą reiškinį: viena didžiausių žinomų žvaigždžių pakeitė savo spektrinį tipą ir, tikėtina, priartėjo prie paskutinio savo evoliucijos etapo. Kalbama apie WOH G64 – milžinę Didžiojo Magelano debesies galaktikoje, kuri artimiausioje ateityje gali sprogti kaip supernova arba kolapsuoti į juodąją skylę.
WOH G64 (IRAS 04553–6825) yra maždaug už 163 tūkst. šviesmečių nuo Žemės, palydovinėje Paukščių Tako galaktikoje – Didžiajame Magelano debesyje. Žvaigždės spindulys net 1540 kartų viršija Saulės spindulį, jos masė beveik 30 kartų didesnė už Saulės, o šviesis – apie 282 tūkst. kartų didesnis. Žvaigždė atrasta XX a. aštuntajame dešimtmetyje ir ilgą laiką buvo klasifikuojama kaip raudonasis supermilžinas, apsuptas tankaus dulkių toro.
Nuo 2014 metų astronomai ėmė fiksuoti laipsniškus šio objekto pokyčius. Nacionalinės Atėnų observatorijos mokslininkų komanda, vadovaujama Gonzalo Muñoz-Sanchez, nustatė, kad žvaigždė pakeitė spalvą, o jos paviršiaus temperatūra padidėjo. Remiantis šiais duomenimis, WOH G64 perėjo į geltono hipermilžino fazę – itin retą ir labai trumpą masyvių žvaigždžių gyvenimo etapą.
„Žvaigždžių, kurių pradinė masė siekia 23–30 Saulės masių, likimas po raudonojo supermilžino stadijos iki šiol nėra aiškus. Šiuo atveju WOH G64 buvo ekstremaliausias žinomas raudonasis supermilžinas, kurio masė vertinama maždaug 28 Saulės masėmis“, – aiškino Muñoz-Sanchez. Pasak jo, kol kas neaišku, ar tokios žvaigždės sprogsta kaip supernovos, ar tiesiogiai kolapsuoja į juodąsias skyles, ar prieš galutinį žlugimą dar pereina geltono hipermilžino fazę.
Mokslininkai pabrėžia, kad tai – pirmasis dokumentuotas atvejis, kai ekstremalus raudonasis supermilžinas per maždaug metus pakeičia temperatūrą ir spalvą, neparodydamas katastrofinių procesų požymių. Paprastai spartūs tokio tipo žvaigždžių pokyčiai būna lydimi galingų masės išmetimų ar didelio nestabilumo, tačiau šįkart transformacija vyko palyginti tolygiai.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad WOH G64 nėra vieniša – ji priklauso dvinarės žvaigždžių sistemos sudėčiai. Tai atveria naujas galimas evoliucijos raidos versijas: masės apsikeitimą tarp žvaigždžių arba dalinį išorinės žvaigždės apvalkalo pašalinimą dėl gravitacinės sąveikos. Kita hipotezė – pokyčius galėjo lemti ir vidiniai procesai pačioje žvaigždėje, pavyzdžiui, ilgai trukęs masės išmetimo epizodas.
Geltoni hipermilžinai yra itin reti objektai. Šiuo metu patikimai žinomos tik kelios dešimtys tokių žvaigždžių, nes ši fazė pagal kosminius mastelius trunka labai trumpai.
„Astronomiškai žvelgiant, WOH G64 atrodo esanti labai išsivysčiusi sistema, ir gali būti, kad jos branduolys kolapsuos „greitai“. Šiame kontekste „greitai“ reiškia laikotarpį nuo šimto iki kelių tūkstančių metų. Toks įvykis būtų nepaprastas, tačiau labai mažai tikėtina, kad jis nutiks per mūsų gyvenimą“, – teigė Muñoz-Sanchez.
Tuo pat metu kitų observatorijų duomenys atskleidžia ir daugiau įspūdingų reiškinių. Pavyzdžiui, Jameso Webbo kosminis teleskopas neseniai užfiksavo sudėtingą tumanės, pramintos „Nuoga kaukole“, struktūrą. Joje matyti painus vidinių dujų tinklas, primenantis „smegenis“, kurias gaubia plonesnis vandenilio sluoksnis – savotiškas „kaukolės“ kontūras. Tokie stebėjimai padeda geriau suprasti, kaip žvaigždės išmeta savo medžiagą ir kaip iš jos formuojasi nauji kosminiai dariniai.
