Po Marmuro jūra slypi sudėtinga ir pavojinga tektoninė zona, kurią mokslininkai neretai vadina savotiška „laikrodine bomba“. Nauji geofiziniai tyrimai leidžia geriau suprasti šio regiono gelmes ir galimus būsimo stipraus žemės drebėjimo scenarijus, ypač pavojingus tankiai apgyventam Stambulo regionui.
Mokslininkai po Marmuro jūra aptiko iki šiol sunkiai nustatomą Šiaurės Anatolijos lūžio ruožą, laikomą potencialia būsimų galingų žemės drebėjimų zona. Naujas tyrimas parodė, kad šioje srityje kintantis uolienų stiprumas gali sudaryti prielaidas itin stipriems požeminiams smūgiams. Ši informacija ypač svarbi vertinant seisminę saugą teritorijose aplink Stambulą.
Turkija yra kelių tektoninių plokščių sandūroje, todėl šalies geodinaminė padėtis ne kartą lėmė pražūtingus žemės drebėjimus. Po 1939 m. Erzindžano tragedijos, kai žuvo daugiau kaip 30 tūkst. žmonių, mokslininkai atkreipė dėmesį į dėsningumą: stiprių žemės drebėjimų epicentrai laikui bėgant slinko į vakarus išilgai Šiaurės Anatolijos lūžio.
Daugelis tyrėjų labiausiai tikėtina būsimo didelio žemės drebėjimo vieta laiko Marmuro jūros dugną. Šiame ruože reikšminga seisminė veikla nefiksuojama daugiau kaip 250 metų, todėl manoma, kad čia ilgą laiką kaupiasi tektoninė įtampa. Vis dėlto tiksli lūžio sandara ilgą laiką išliko neaiški.
Tokijo mokslo instituto mokslininko dr. Yasuo Ogawos vadovaujama komanda pirmą kartą sudarė detalų trimatį (3D) regiono požeminių sluoksnių modelį. Tam buvo panaudoti maždaug dviejų dešimčių stočių magnetotelūriniai duomenys. Šis metodas leido atkurti elektrinio laidumo ir varžos pasiskirstymą dešimčių kilometrų gylyje bei tiksliau nustatyti ribas tarp silpnų ir „užblokuotų“ Žemės plutos zonų.
Gautas modelis atskleidė ryškų kontrastą tarp skirtingų sričių: vienur vyrauja silpnesnės, skysčiais prisotintos zonos, pasižyminčios mažu elektriniu varžiu, kitur – tvirti, standžiai „užspausti“ segmentai. Manoma, kad būtent ribos tarp šių dviejų tipų sričių gali tapti galingo žemės drebėjimo židiniais.
Pasak dr. Ogawos, tyrimo rezultatai padeda tiksliau nustatyti potencialius stiprių požeminių smūgių židinius ir įvertinti galimą jų intensyvumą. Tai svarbu kuriant patikimesnes žemės drebėjimų prognozavimo bei rizikos vertinimo sistemas ir mažinant stichinių nelaimių padarinius Turkijoje.
Tyrėjai pabrėžia, kad tokie išsamūs geofiziniai modeliai reikšmingi ne tik šiam regionui. Jie padeda geriau suprasti ir kitų tektoniškai aktyvių zonų elgseną, prisideda prie globalių seisminių rizikų vertinimo ir efektyvesnio pasirengimo galimoms nelaimėms.
Taip pat primenama, kad po Australijos žemynu aptikta paslaptinga „įduba“ Žemės magnetiniame lauke. Mokslininkų teigimu, ši anomalija gali tapti raktu į naujus geologinius atradimus ir padėti geriau suprasti mūsų planetos gilumines struktūras.
