Alzheimerio liga, tai dažna demencijos forma, vis dar neturinti išgydymo, o jos progresas kelia daug kančios pacientams ir jų artimiesiems. Tačiau mokslininkai vis aktyviau tiria ne tik simptomus, bet ir pačias ligos priežastis. Vienas naujausių netikėtų atradimų susijęs su smegenų cukraus kaupimu ir skaidymu.
Ilgą laiką buvo manoma, kad glikogenas, tai energijos atsargos, svarbios daugiausia kepenyse ir raumenyse. Smegenyse šios medžiagos rasta nedaug, o jos reikšmė neuronų veiklai buvo laikoma nereikšminga. Visgi naujausi tyrimai atskleidė, kad neuronai, pagrindinės mūsų nervų sistemos ląstelės, ne tik kaupia glikogeną, bet ir aktyviai jį naudoja kovodami su žalingais veiksniais, tokiais kaip oksidacinis stresas.
Tyrėjai išsiaiškino, kad sergant Alzheimerio liga, neuronų viduje pradeda kauptis perteklinis glikogeno kiekis. Šį kaupimąsi dar labiau komplikuoja „tau“ baltymas, viena iš pagrindinių šios ligos priežasčių. Jis, kaip paaiškėjo, jungiasi prie glikogeno ir užblokuoja jo skaidymo procesą. Dėl to ląstelės praranda gebėjimą pasinaudoti šiuo svarbiu resursu.
Fermentas, galintis pakeisti situaciją
Sprendimą pasiūlė vienas fermentas, glikogeno fosforilazė (GlyP). Jį aktyvavus, smegenų ląstelės pradeda skaidyti glikogeną ir nukreipia gautą energiją ne tiesioginiam „sudeginimui“, bet į alternatyvų kelią, tai yra pentozės fosfato ciklą. Šis procesas padeda ląstelėms apsivalyti nuo žalingų molekulių, mažina oksidacinę žalą ir netgi prisideda prie neuronų ilgaamžiškumo.
Tokiu būdu įjungiama vidinė gynybos sistema, kuri, atrodo, ne tik sustabdo toksiškų baltymų poveikį, bet ir leidžia ląstelėms atsistatyti bei veikti efektyviau.
Dieta ir vaistai, du būdai sustiprinti apsaugą
Dar viena įdomi tyrimo dalis, mokslininkai pastebėjo, kad tam tikras maitinimosi apribojimas, kitaip vadinamas kalorijų ribojimu ar trumpalaikiu badavimu, natūraliai paskatina GlyP aktyvumą. Toks poveikis pastebėtas ir eksperimentuose su vaisinėmis muselėmis, organizmais, dažnai naudojamais neurologiniuose tyrimuose.
Dar įdomiau tai, kad analogišką efektą galima sukelti ir naudojant tam tikras molekules, imituojančias kalorijų ribojimą. Šios išvados leido mokslininkams manyti, jog kai kurie šiuo metu populiarūs svorio mažinimo vaistai gali turėti ir antrinį, neuroprotekcinį poveikį.
Reikšmė gydymui ir prevencijai
Šie atradimai ne tik kelia viltį dėl naujų gydymo strategijų, bet ir atveria duris tikslingesnei miškinių terapijų paieškai. Suprasdami, kas tiksliai žaloja nervines ląsteles, galime priimti tikslesnius sprendimus, pavyzdžiui, kokias medžiagas verta naudoti gydymui, kokios dietos gali būti naudingos, o kokie vaistai turi daug platesnį poveikį nei manyta.
Svarbu tai, kad šis tyrimas rodo, jog net tokie anksčiau mažai pastebėti aspektai kaip cukraus metabolizmas gali turėti esminės reikšmės mūsų smegenų sveikatai. Tai dar kartą primena, kad žmogaus organizmas yra nepaprastai sudėtinga sistema, kurioje visi procesai yra tarpusavyje susiję.
Jeigu pavyktų išnaudoti šį atradimą kuriant naujus vaistus ar pritaikant jau esamus preparatus Alzheimerio profilaktikai, tai galėtų tapti dideliu žingsniu į priekį kovoje su demencija. Šiuo metu vykdomi tyrimai leidžia manyti, kad mūsų pačių kūno ištekliai, net ir tokie kaip ląstelėse slypintis cukrus, gali būti raktas į ilgalaikį protinį aiškumą ir gyvenimo kokybę senstant.
