Naujas tyrimas atskleidė, kiek papildomo darbo laiko per dieną galime „išspausti“, kai mūsų protinės galios veikia maksimaliu pajėgumu, – ir tai gerokai daugiau, nei daugelis tikėtųsi.
Tyrimą atlikusi Toronto universiteto Skarboro (Kanada) mokslininkų komanda nustatė, kad aukšto lygio protinis aštrumas per įprastą dieną leidžia atlikti tiek užduočių, kiek paprastai pareikalautų maždaug 40 papildomų darbo minučių.
Šis atradimas padeda paaiškinti, kodėl vienomis dienomis lengvai „sutraiškome“ darbų sąrašą, o kitomis net paprastos užduotys atrodo sunkiai įveikiamos.
Siekdami pagrįsti išvadas, tyrėjai 12 savaičių stebėjo 184 studentus. Kiekvieną dieną dalyviai atlikdavo pažintinius testus, kuriais buvo vertinamas jų protinis aštrumas, o vėliau patys nurodydavo, ar pavyko įgyvendinti tai, ką buvo suplanavę.
Svarbu tai, kad dalyviai nebuvo lyginami tarpusavyje: analizuota, kaip kiekvieno žmogaus užduočių atlikimas kito skirtingomis dienomis. Taip paaiškėjo, kad protinio aštrumo svyravimai būdingi daugumai mūsų – nepriklausomai nuo asmenybės tipo ar dienotvarkės.
Kaip pažymi psichologė Cendri Hutcherson, pasitaiko dienų, kai „viskas tiesiog klostosi puikiai“, ir dienų, kai atrodo, kad judame tarsi per rūką. Tyrėjai siekė suprasti, kodėl taip nutinka ir kokią realią įtaką šie pakilimai bei nuosmukiai turi kasdieniam veiksmingumui.
Nustatyta, kad 40 minučių „priedo“ efektas pasireiškia įvairiose veiklos srityse – tiek rašant esė, tiek gaminant vakarienę. Tai nebuvo vien akademiniams darbams skirtas tyrimas.
Prastesnėmis dienomis produktyvumas mažėdavo panašiu mastu, todėl skirtumas tarp geriausios ir blogiausios dienos to paties žmogaus darbingume galėjo siekti net 80 minučių.
Duomenų analizė atskleidė ir daugiau įdomių detalių. Didelis protinis aštrumas ne tik didino tikimybę pasiekti užsibrėžtus tikslus, bet ir skatino kelti sau ambicingesnius uždavinius. Tuo tarpu protinio vangumo būsenoje net įprastos, rutininės užduotys atrodė sunkiai įgyvendinamos.
Nors asmenybės bruožai, tokie kaip savikontrolė ar sąžiningumas, turėjo įtakos bendrai užduočių atlikimo sėkmei, jie neapsaugojo nuo kasdienių protinio aštrumo svyravimų. Kaip pabrėžia tyrėjai, „visi turi gerų ir blogų dienų“, o esminis klausimas – kas konkrečiai tas dienas skiria.
Moksliniu požiūriu buvo nagrinėjamas vadinamasis ketinimo ir elgesio atotrūkis – tarpas tarp to, ką planuojame padaryti, ir to, ką iš tikrųjų nuveikiame. Šis atotrūkis gali siaurėti arba plėstis, priklausomai nuo daugybės veiksnių.
Tyrimas rodo, kad vienas iš tokių veiksnių yra protinis aštrumas. Vis dėlto autoriai atsargiai vertina priežastinius ryšius ir neketina teigti, jog tai vienintelė ar pagrindinė priežastis: gali veikti ir kiti tarpininkaujantys veiksniai, pavyzdžiui, sveikatos būklė ar patiriamas stresas.
Šios išvados suteikia mokslinį pagrindą daugeliui pažįstamam pojūčiui: kartais jaučiamės tarsi viską valdytume ir sparčiai judėtume į priekį, o kitomis dienomis sunkiai prisiverčiame padaryti net mažą žingsnį.
Pasak tyrėjų, ateityje panašūs darbai galėtų apimti platesnę dalyvių demografiją ir dar tiksliau fiksuoti tiek protinį pajėgumą, tiek realų užduočių atlikimą. Taip pat būtų galima taikyti eksperimentinius metodus ir tiesiogiai tikrinti, ar protinį aštrumą didinančios priemonės iš tiesų padidina nuveikiamo darbo kiekį.
Mokslininkai analizavo ir tai, kas labiausiai veikia protinį aštrumą. Paaiškėjo, kad didelę reikšmę turi miego kokybė išvakarėse, dėmesio blaškymo lygis ir motyvacija – veiksniai, kurie iš dienos į dieną gali smarkiai kisti. Bent dalį jų galima sąmoningai valdyti.
Remdamasi surinktais duomenimis, Hutcherson išskiria tris pagrindinius dalykus, galinčius padėti išlaikyti protą kuo aštresnį:
- pakankamą miegą;
- ilgalaikio perdegimo vengimą;
- pastangas sumažinti vadinamuosius „depresinius spąstus“ – būsenas, kai įstringame neigiamose mintyse ir emocijose.
Ji taip pat pabrėžia, kad kartais „tiesiog ne jūsų diena – ir tai normalu“. Tokiais atvejais verta sau leisti daugiau atlaidumo ir nesitikėti maksimalaus produktyvumo.
