Po ramiais Naujojo Pietų Velso žemės ūkio laukais mokslininkai aptiko vietovę, kuri prieštarauja nusistovėjusiems moksliniams lūkesčiams. Tamsiai raudonu, geležimi turtingu uolienų sluoksniu, ilgą laiką buvusiu nepastebėtu fosilijų ieškotojų, slėpėsi tai, ko niekas nesitikėjo.
Suskaldę iš pirmo žvilgsnio visiškai įprastus akmenis, tyrėjai rado stulbinamo tikslumo iškasenų: išlikusius minkštuosius audinius, vidaus organus ir net atskiras ląstelių struktūras. Visa tai išsaugojo uoliena, kuri anksčiau buvo laikoma netinkama tokiam detalumui išlaikyti.
Tropiniai miškai, sustingę „rūdžių“ sluoksnyje
McGrats Flet (McGraths Flat) vietovėje aptiktų fosilijų išsilaikymo lygis – išskirtinis. Tyrėjai rado ne tik kaulus ar kriaukles, bet ir itin trapias struktūras: vorų plaukelius, vabzdžių akis, vidaus organus ir net pigmentines ląsteles.
Kaip nurodoma žurnale „Gondwana Research“ paskelbtame tyrime, šios struktūros išliko dėl itin smulkių, vos apie 0,005 milimetro skersmens dalelių, sudarančių geležingą „betoną“. Šios dalelės taip detaliai užpildė audinius, kad juose galima išskirti net nervines ląsteles.
Mokslininkų komanda, kuriai vadovavo Matthew McCurry, Tara Djokic ir Patrick Smith iš Australijos muziejaus mokslinių tyrimų instituto, išsamiai išanalizavo šią vietovę. Jų darbas pabrėžė, kokia reta yra tokio lygio sausumos organizmų fosilizacija – paprastai taip gerai išsilaiko būtent jūrų organizmų liekanos.
Fosilizacijos proceso peržiūra
Daugelį dešimtmečių paleontologai manė, kad geležimi turtingos aplinkos yra prastos sąlygos fosilizacijai. Tokie sluoksniai buvo siejami su juostuotais geležies telkiniais deguonies stokojusiuose senovės vandenynuose, susidariusiais prieš maždaug 2,5 mlrd. metų. Manyta, kad vėlesniais geologiniais laikotarpiais geležis dėl savo oksidacinių savybių greičiau ardo organinę medžiagą, nei padeda ją išsaugoti.
Tačiau McGrats Flet pasakoja visai kitokią istoriją. Australijos muziejaus tyrėjų duomenimis, ši vietovė susiformavo šilto, drėgno tropinio miško sąlygomis. Autoriai aiškina:
„Rūgštinis gruntinis vanduo pernešė ištirpusią geležį į gilesnius sluoksnius, kol pasiekė seną upės vagą su užpelkėjusia atšaka. Ten geležis nusėdo vandenyje kaip itin smulkus geležies oksihidroksido nuosėdų sluoksnis, greitai uždengęs ežero dugne gulinčius žuvusius organizmus ir atkūręs jų minkštuosius audinius net ląsteliniu lygiu – visa tai geležyje.“
Šis atradimas rodo, kad geležis, priešingai ankstesnėms prielaidoms, tam tikromis sąlygomis gali būti galinga fosilizacijos terpė, o ne vien destruktyvus veiksnys. Be to, tokios sąlygos galėjo būti daug paplitusios ir kitose Žemės vietose, nei manyta anksčiau.
Tyrėjai mano, kad suprasti, kaip tiksliai susidarė McGrats Flet telkinys, gali būti tarsi „kelrodis“ ieškant panašių fosilijų sankaupų visame pasaulyje. Analizuojant vietoves su vyraujančiomis bazaltinėmis uolienomis, senomis upių vagomis ir nedideliu sieros kiekiu, gali būti atskleista daugiau iki šiol paslėptų fosilijų, įkalintų geležingame „betone“.
