Naujausi klimato modeliai rodo, kad tolimoje ateityje susiformavęs naujas superkontinentas gali paversti Žemę itin karšta, sausrų alinamu planeta. Mokslininkų teigimu, tokios sąlygos būtų mirtinos daugumai žinduolių, įskaitant ir žmones.
Ekstremalią karščio bangą galėtų sukelti visų žemynų susiliejimas į vieną milžinišką sausumos masyvą. Tai, remiantis modeliavimu, galėtų lemti masinį žinduolių, taip pat ir žmonių, išnykimą. Tokias išvadas pateikė mokslininkų grupė, sukūrusi būsimo superkontinento – vadinamosios Pangea Ultima – klimato modelį.
Tyrimas, kuriam vadovavo Bristolio universiteto mokslininkas dr. Aleksandras Farnsvortas, rodo, kad susijungus tektoninėms plokštėms planetos klimatas taptų gerokai karštesnis ir sausesnis, o didžioji dalis sausumos – netinkama gyvybei.
Geologai mano, kad po milijonų metų žemynai vėl gali susijungti į vieną sausumos masyvą. Tokiu atveju Žemė netektų dabartinio vandenynų vėsinamojo poveikio, o stipresnė Saulės spinduliuotė ir didesnė anglies dioksido (CO₂) koncentracija sudarytų savotišką „trigubą smūgį“, pakeliantį pasaulinę temperatūrą iki kraštutinių verčių.
Pagal modelius, didelėje būsimo superkontinento dalyje oro temperatūra svyruotų nuo 40 iki 70 °C. Tai gerokai viršytų daugumos šiltakraujų gyvūnų, įskaitant žmones, šiluminio atsparumo ribas. Žinduolių gebėjimas vėsintis prakaituojant būtų smarkiai apribotas, o vandens ir pavėsio stoka dar labiau didintų mirties nuo karščio riziką.
Mokslininkai apskaičiavo, kad tik apie 8–16 % Pangea Ultima sausumos išliktų bent iš dalies tinkama gyvybei.
Farnsvorto komanda skaičiavimuose įvertino tektoninių plokščių judėjimą, būsimą didesnį Saulės šviesumą ir vulkanų išmetamų dujų poveikį. Prognozuojama, kad atmosferoje gali susikaupti daugiau kaip 600 dalelių milijonui (ppm) CO₂ – tai dar labiau šildytų ir sausintų klimatą. Lydso universiteto profesorius Benjaminas Millsas pabrėžia, kad tokie lygiai tikėtini labai tolimoje ateityje, tačiau jei žmonija nesustabdys iškastinio kuro deginimo, panašios CO₂ koncentracijos gali būti pasiektos gerokai anksčiau.
Autoriai primena, kad Žemė jau yra patyrusi kelis staigaus biologinės įvairovės sumažėjimo epizodus – nuo ordoviko–silūro iki kreidos–paleogeno masinių išmirimų. Kiekvienu atveju lemiamą vaidmenį atliko klimato pokyčiai ir geologiniai procesai.
Tyrimo bendraautorė dr. Junis Lo pabrėžia, kad nors kalbama apie laikotarpį maždaug po 250 milijonų metų, dabartinė žmonių veikla jau dabar paleidžia procesus, dėl kurių ekstremalus karštis tampa naująja realybe.
Karščio bangos, kylanti vidutinė temperatūra ir vandens trūkumas – tai dabartinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų kaupimosi pasekmės. Mokslininkai ragina kuo sparčiau pereiti prie nulinių emisijų, kad būtų išvengta blogiausių scenarijų artimiausiais dešimtmečiais. Šis tyrimas taip pat gali padėti geriau suprasti sąlygas, reikalingas gyvybei atsirasti ir išlikti už Žemės ribų.
Straipsnyje pabrėžiama, kad jau šiandien matome klimato streso poveikį ištekliams ir žmonių sveikatai. Mokslininkai įspėja, jog dar aukštesnė temperatūra ir dažnesni ekstremalūs orų reiškiniai taps norma, jei nepavyks suvaldyti išmetamų dujų kiekio. Nors tolimo superkontinento susiformavimas atrodo labai nutolusi perspektyva, jis aiškiai parodo, kodėl būtina imtis reikšmingų veiksmų jau dabar.
