Mokslininkams pavyko atkurti vieno garsiausių mūsų protėvių – hominino – veidą.
Šis 3,67 mln. metų senumo Australopithecus egzempliorius, meiliai vadinamas „Little Foot“ („Mažoji pėda“), išliko stulbinamai gerai. Vis dėlto per milijonus metų, praleistų itin kietoje, betoną primenančioje uolienoje, jo kaukolė buvo suspausta ir deformuota.
Naujame tyrime, kuriam vadovavo paleoantropologė Amélie Beaudet iš Puatjė (Poitiers) universiteto Prancūzijoje, „Little Foot“ veidas pirmą kartą buvo atkurtas skaitmeniniu būdu.
Tyrėjų komanda išanalizavo rekonstrukciją ir palygino ją su kitų homininų bei beždžionių kaukolėmis. Tai leido užpildyti kai kurias spragas aiškinantis veido evoliucinę istoriją – tiek mūsų, tiek senovinių giminaičių.
„Little Foot“ pirmą kartą aptikta 1980 m. Sterkfonteino oloje Pietų Afrikoje. Kaip sufleruoja pravardė, pirmieji rasti kaulai buvo keturi maži čiurnos kauliukai. Tik dešimtajame dešimtmetyje mokslininkai oloje aptiko likusią skeleto dalį, įstrigusią uolienoje. Kaulams iš ypač kietos uolienos išlaisvinti prireikė dar maždaug 15 metų kruopštaus darbo.
Šis radinys paprastai priskiriamas Australopithecus genčiai, tačiau tiksliai nustatyti, kuriai rūšiai jis priklauso, sudėtinga. Viena pagrindinių priežasčių – per ilgus geologinius procesus stipriai suspausta ir sutrūkinėjusi kaukolė, iškreipusi pirminius jos požymius.
Siekdami kuo labiau priartėti prie pradinės kaukolės formos, tyrėjai pasitelkė rentgeno mikrokompiuterinę tomografiją. Didelės skiriamosios gebos (21 mikrometro) skaitmeniniai 3D vaizdai buvo gauti Jungtinėje Karalystėje esančioje sinchrotroninės spinduliuotės laboratorijoje.
Vėliau kaukolės kaulai ir dantys buvo virtualiai atskirti nuo aplinkinių uolienų. Skaitmeninis kaukolės modelis suskirstytas į penkis „blokus“, kuriuos tyrėjai ekrane judino tarsi dėlionės detales, mėgindami atkurti pradinę jų padėtį.
Atlikus rekonstrukciją, komanda nustatė ir išmatavo tam tikrus „žymeklius“ – anatomiškai svarbius taškus kaukolėje. Tuomet įvertinta bendra kaukolės forma ir ji palyginta su kitų Australopithecus egzempliorių, šiuolaikinio žmogaus, gorilos, šimpanzės ir orangutano kaukolėmis.
Paaiškėjo, kad nors „Little Foot“ rasta Pietų Afrikoje, jos kaukolės dydis ir forma labiau primena rytinėje Afrikos dalyje aptiktų Australopithecus egzempliorių kaukoles.
Kita vertus, šis individas turi ryškiai išskirtinę orbitų (akių duobučių) sritį, palyginti su kitais iki šiol žinomais pavyzdžiais. Šis bruožas gali suteikti naujų užuominų apie jo evoliucinę istoriją.
Mokslininkų teigimu, Pietų Afrikos plioceno laikotarpio homininams orbitų srities forma galėjo būti ypač svarbi natūraliosios atrankos požiūriu. Taip galėjo nutikti tuo atveju, jei aplinka buvo nestabili, maisto šaltiniai – reti ir sunkiau pastebimi, o vadinamieji „atsarginiai“ ištekliai reikalavo specifinių regos gebėjimų.
Vis dėlto, kaip ir daugelyje tyrimų, susijusių su ne iki galo aiškia homininų praeitimi, autoriai ragina išvadas vertinti atsargiai. Tiksliai nustatyti, kuriai rūšiai priklauso „Little Foot“, vis dar nepavyko – neatmetama galimybė, kad tai gali būti ir iki šiol nežinoma rūšis. Be to, ryškūs patinų ir patelių kaukolių skirtumai toje pačioje rūšyje gali klaidinti bandant radinius priskirti konkrečiai grupei.
Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad dabartinė rekonstrukcija yra preliminari ir ateityje greičiausiai bus patikslinta. Ne visas kaukolės deformacijas pavyko koreguoti, todėl tolesni darbai ir nauji metodai gali dar aiškiau atskleisti mūsų senovinių giminaičių veidus.
