Naminiai gyvūnai dažnai laikomi natūraliais vaikų „terapeutais“ – manoma, kad jie mažina stresą, ugdo atsakomybę ir empatiją. Tačiau naujas ispanų mokslininkų tyrimas rodo, kad skirtingi gyvūnai vaikų psichikai daro nevienodą poveikį. Kai kurie gali būti susiję su didesne emocinių sunkumų rizika, o kiti – priešingai, veikti kaip apsauginis veiksnys.
Ispanų mokslininkai, vykdydami projektą INMA (Infancia y Medio Ambiente), išanalizavo beveik 1900 šeimų duomenis. Buvo stebima, kaip naminių gyvūnų buvimas veikia vaikus nuo mamos nėštumo laikotarpio iki 7–8 metų amžiaus.
Tyrimas, publikuotas žurnale „World Journal of Pediatrics“, siekė išsiaiškinti, kaip šunų, kačių, paukščių ir smulkių gyvūnų buvimas, kai vaikui yra 1 ir 4–5 metai, susijęs su emocinėmis bei elgesio problemomis ankstyvame mokykliniame amžiuje.
Pavojai, susiję su katėmis
Netikėčiausia tyrimo išvada susijusi su katėmis. Paaiškėjo, kad katės buvimas šeimoje, kai vaikui yra 4–5 metai, siejamas su padidėjusia tiek vidinių (nerimas, depresijos simptomai, užsisklendimas), tiek išorinių (agresija, taisyklių laužymas) problemų rizika 7–8 metų amžiuje.
Mokslininkai pateikia kelis galimus šio reiškinio paaiškinimus. Pirma, katėms būdingas didesnis savarankiškumas ir mažesnis poreikis glaustytis, jos dažnai demonstruoja vengiančio tipo prisirišimą. Tai riboja šiltą emocinį ryšį ir tiesioginę sąveiką su mažu vaiku.
Antra, atkreipiamas dėmesys į infekcijų riziką: katės gali būti toksoplazmozės sukėlėjo nešiotojos. Vaikystėje ši infekcija gali turėti įtakos kognityvinėms funkcijoms ir siejama su padidėjusia kai kurių psichikos sutrikimų, pavyzdžiui, depresijos ar manijos, rizika.
Šunų ir paukščių atveju reikšmingo nei teigiamo, nei neigiamo poveikio vaikų psichikos sveikatai šiame amžiuje nustatyta nebuvo.
Smulkūs gyvūnai – tikras antistresas
Didžiausias atradimas buvo vadinamieji „kiti gyvūnai“ – graužikai (žiurkėnai, triušiai, jūrų kiaulytės), akvariumo žuvytės ir ropliai (pavyzdžiui, vėžliai). Nuolatinis tokių augintinių buvimas šeimoje pasirodė esąs apsauginis veiksnys, mažinantis vidinių emocinių problemų riziką vaikui.
Mokslininkų teigimu, būtent tokie gyvūnai dažnai yra idealūs vaikų augintiniai. Juos prižiūrėti paprasčiau, todėl tėvams lengviau įtraukti vaikus į kasdienes priežiūros užduotis, ugdyti atsakomybę ir empatiją. Rūpinimasis graužiku ar žuvytėmis reikalauja reguliarumo, kas treniruoja vaiko atmintį ir savikontrolę, tačiau nesukelia per didelio emocinio krūvio.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad gyvūnų poveikis psichikai yra sudėtingas procesas. Iki maždaug 18 metų žmogui dar tik formuojasi ilgalaikiai emocinio prisirišimo modeliai, todėl vien faktas, kad namuose yra augintinis, automatiškai neužtikrina geresnės vaiko psichikos sveikatos ankstyvame amžiuje.
Kita vertus, specialistai primena ir apie terapinį kačių poveikį suaugusiesiems, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Pensininkams, kurie dažnai jaučiasi vieniši, katė gali tapti ne tik kambario „draugu“, bet ir savotišku „antidotu“ nuo depresijos.
