Karolis Vyšniauskas
Nuotr. Mono Facebook
Seniai Vilniuje teko girdėti tokią malonią publikos tylą. Net ir pasibaigus kompozicijoms plojimai pasigirsdavo nedrąsiai, nenorint jos sugadinti. Jei Vakarai įsivaizduoja Japoniją kaip rimties ir susikaupimo šalį, Tokijo instrumentinio roko grupė „Mono“ vakar „Lofte“ šį įvaizdį patvirtino su kaupu.
Nekalbėjo publika, nekalbėjo ir „Mono“. Per pusantros valandos pasirodymą – nė vieno žodžio ir tik viena šypsena, bosistės-klavišininkės Tamaki Kunishi, paliekant sceną po paskutinės kompozicijos. Lietuvoje, kur dažnai įsivaizduojama, kad muzikantas tarp dainų turi pasakoti istorijas, raginti ploti ar bent jau pasisveikinti laužyta lietuvių kalba, tokia stoiška „Mono“ poza buvo labai reikalinga. Grupė parodė, kad muzikantas gali nešti žinią tik muzikine kalba ir vis tiek būti išgirstas.
Lenkija-Lietuva. Kelyje į Vilnių © Mono FB
1999 m. susikūrę „Mono“ yra viena svarbiausių post-roko grupių pasaulyje, nors, paradoksalu, patys savo muziką labiau siejantys su šiuolaikine klasika, o ne su roku. Jie išskirtiniai ir tuo, kad yra turbūt vienintelė Japonijos grupė, turinti tvirtas pozicijas Vakarų alternatyvioje muzikoje. Jų albumus įrašinėja viena ryškiausių nepriklausomos muzikos asmenybių Steve Albini (dirbęs su „Nirvana“, „Pixies“ PJ Harvey ir daug kitų), jų įrašus recenzuoja anglakalbė muzikos žiniasklaida.
Dėl to matyti „Mono“ Vilniuje buvo daugiau nei tik pabūti gerame koncerte. Jų apsilankymas, už kurį gėles siųsti reikia organizatoriams „Charivari“, yra unikalus kultūrų susiliejimo pavyzdys. Ir jau ne pirmą kartą įvykstantis: 2010 m. „Mono“ taip pat koncertavo Vilniuje, tąkart – „Mulen Ruže“ (dabar – „Propaganda“).
Trečiadienio koncerte „Mono“ pristatė šiemet išleistą, jau šeštąjį albumą „For My Parents“, kartu įtraukdama nemažai ankstesniojo „Hymn to the Immortal World“ kūrinių.
„Pradeda tyliai, paskui garsiau, paskui vėl tyliai“, – belaukiant eilės prie „Lofto“ rūbinės kalbėjo kažkas iš lankytojų. Iš tikrųjų, taip: „Mono“, kaip ir dera instrumentinei grupei, pasiūlė maksimalų muzikos pulsavimą. Bet koks pulsavimas tai buvo! Jo amplitudė – nuo tyro kalnų oro, iki bedugnės. Jau įrašuose ši muzika skamba labai atmosferiškai, išplečianti erdvę ir neprailgstanti, nors vienos kompozicijos ilgis – bent 10 minučių. Tačiau atliekama gyvai ji įgavo lig tol nepajaustą galią, kurios nesumenkino nei koncertams neparanki „Lofto“ akustika.
Mono Lofte © Mono FB
Tie, kas vakar buvo kartu, neleis sumeluoti: tai buvo vienas geriausių, o galbūt ir geriausias koncertas Lietuvoje šiemet. Ir neabejotinai geriausias, vertinant reklamos-kokybės santykį. Apie „Mono“ neskelbė afišos mieste, nedūzgė feisbukas. Koncertas netgi nepaliko jokių žymių apie save viskam pasibaigus, nes fotografuoti ir filmuoti, pačios grupės prašymu, buvo draudžiama.
Tačiau dėl to viskas tik dar įdomiau. Dabar koncertas jau virto maža paslaptimi, apie kurią žino visi vakar „Mono“ klausiusieji, ir prie kurios neprisilietę gailisi tie, kurie apie koncertą sužino tik dabar, pasirodžius pirmosioms jo apžvalgoms.
„Būčiau atėjęs, jei būčiau žinojęs“, – sako jie. „Charivari“ duoda antrąjį šansą: lapkričio 29 d., taip pat „Lofte“ koncertuos taip pat viena svarbiausių post-roko grupių – airiai „God Is an Astronaut“. Jų muzika – labiau įkvėpta kosmoso, o ne Bethoveno, kaip kad „Mono“. Bet ne mažiau verta dėmesio. Tik nesakykite, kad nepranešėme.
Mono atlieka kompoziciją „Nostalgia“, spalio 17 d. Floridoje
