Žurnalas Mūsų krepšinis
Lietuvos moterų krepšinio lygoje tik prie dviejų iš 8 komandų vairo liko patyrusios krepšinio specialistės, ne vienerius metus dirbusios su mergaitėmis. Visas kitas ekipas treniruoja vyrai, dar neseniai darbavęsi su stipriosios lyties komandomis.
Mėnesinis žurnalas „Mūsų krepšinis“ pasidomėjo, kas skatina vyrus sukti į moterų ekipas ir kaip jiems sekasi.
Moterys šiuo metu treniruoja tik Marijampolės „Sūduvą“ (Elvyra Šablinskienė) ir „Uteną“ (Sinilga Bartaševičiūtė).
Prie Kauno „VIČI-Aisčių“ vairo jau ne pirmus metus stovi Mantas Šernius, o Klaipėdos „Lemminkainen“ žaidimą strateguoja Dalius Ubartas. Gediminas Maceina prieš sezoną perėmė vadovavimą Kauno „LKKA-Aistėms“, o Linas Šalkus — naujajam Kauno rajono „Sirenų“ kolektyvui. Pastariesiems specialistams tai nebuvo pirmoji pažintis su moterų krepšiniu. G. Maceina dar 2009 metais vadovavo Lietuvos 18-mečių merginų rinktinei (6-oji vieta Europos čempionate), o L. Šalkus 2010-aisiais tapo nacionalinės moterų komandos vyriausiojo trenerio Algirdo Paulausko
asistentu.
Kitų dviejų LMKL ekipų strategams — Vilniaus „Kibirkšties-Tichės-IKI“ vyriausiajam treneriui Tadui Stankevičiui ir Šiaulių „Rūtos“ naujajam vyriausiajam treneriui Arūnui Kačerauskui — moterų krepšinis yra dar tik atrandamas pasaulis.
Kas gi vilioja vyrus stoti prie moterų komandų vairo? Moterų krepšinio lygio kėlimui daug dėmesio skiriančios Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas tvirtina, kad perspektyviems treneriams moterų klubuose yra daugiau galimybių įrodyti savo vertę.
„Ne paslaptis, kad dauguma jaunų, su vaikais dirbančių trenerių svajoja apie galimybę ateityje treniruoti garsius vyrų klubus. Tačiau iki to tikslo yra labai ilgas kelias ir milžiniška konkurencija. Moterų krepšinyje iškilti yra daug lengviau. Be to, pastaraisiais metais šioje srityje daug dirbama, kuriasi nauji, šiuolaikiškai veiklą organizuojantys klubai. Tad ir suteikiamomis darbo sąlygomis moterų klubai gali konkuruoti su vyrų“, — tvirtino vienas šalies krepšinio vadovų.
Taikosi į medalius
T. Stankevičius praeitą sezoną vadovavo vyrų NKL rungtyniaujančiai Vilniaus „Perlo-MRU“ ekipai. Dabar jaunas krepšinio specialistas nesigaili, kad sutiko pereiti pas moteris.
„Gavus pasiūlymą, reikia jį svarstyti ir arba priimti, arba atmesti. Aš nusprendžiau priimti ir dabar tikrai nesigailiu“, — taip savo sprendimą stoti prie naujos LMKL komandos vairo komentavo T. Stankevičius.
„Kibirkšties-Tichės-IKI“ treneris teigė, kad reikėjo laiko prisiderinti prie darbo su moterų krepšinio klubu subtilybių.
„Dabar jau apsipratau, tik pradžioje buvo kiek sunkiau, — pasakojo vilnietis. — Kaip juokauju, moterų krepšinio taisyklės — tos pačios, kamuolys — panašus ir įmesti jį reikia į tą pačią skylę. Tačiau yra daugiau psichologinių, bendravimo niuansų. Aš dirbti su merginomis ir pradėjau ne nuo krepšinio, o nuo psichologijos. Ir manau, kad neprašoviau. Dabar yra puikus kolektyvas, visų geri santykiai ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.“
M. Šernius yra pasakęs, kad moterų krepšinis, lyginant su vyrų, yra labai paprastas. T. Stankevičius su tuo iš dalies sutinka.
„Aišku, moterų krepšinyje yra visai kiti greičiai. Savo komandos taktikoje naudoju supaprastintus, trumpesnius variantus to, ką bandydavome žaisti su vyrais. Tačiau tikrai negaliu sakyti, kad merginos neimlios ar sunkiai priima informaciją. Viskas yra gerai, jos baigė sporto mokyklas, todėl krepšinį supranta. Žaidimo filosofija, supratimas tiek vyrų, tiek moterų krepšinyje yra beveik tie patys. Manau, moterų krepšinis tam tikra prasme labai panašėja į vyrų“, — svarstė „Kibirkšties-Tichės-IKI“ strategas.
Tiesa, treneriui kartais tenka apgailestauti, kad dalis merginų atvyksta silpnai parengtos.
„Kaip bebūtų gaila, bet reikėtų kalbėti apie pačių mažiausių mergaičių rengimą. Ten yra padaroma klaidų. Teko susidurti su jaunomis krepšininkėmis, kurios į moterų krepšinį ateina neturėdamos kai kurių pradmenų. Naujame lygyje su jomis turėtum žengti tolyn, o tenka grįžti atgal ir mokyti elementarių dalykų. Taip neturėtų būti. Tačiau negaliu sakyti, kad visos merginos ateina neparengtos. Beje, tokių atvejų pasitaikydavo ir dirbant su vyrais“, — dėstė T. Stankevičius.
Kalbėdamas apie Lietuvos moterų krepšinio lygio kėlimo galimybes treneris pažymėjo, kad reikalingas didesnis masiškumas. Talentingų berniukų surasti daug lengviau, kai į treniruotes jų ateina tūkstančiai. Moterų krepšinyje padėtis visai kitokia, nes jaunos mergaitės turi kitus prioritetus.
„Kibirkštis-Tichė-IKI“ sezoną pradėjo nelabai sėkmingai. Vėlai suburtai ekipai reikėjo laiko įsibėgėti. Tačiau po mėnesio pasipylė pergalės, ir komanda iš LMKL turnyro lentelės dugno pakilo į pirmaujančiųjų gretas.
„Išsikėlėme sau tikslą užsikabinti kokios nors spalvos medalius. Iš pradžių tai atrodė sunkiai pasiekiama, tačiau įsibėgėjome, ir dabar tikslas atrodo įgyvendinamas. Pirmam sezonui tokie rezultatai būtų geri, o vėliau žiūrėsime“, — planavo „Kibirkšties-Tichės-IKI“ vyriausiasis treneris.
Nebūti dugne
A. Kačerauskas prie „Rūtos“ vairo stojo gruodžio viduryje. Jis vadovavimą komandai perėmė iš Birutės Dominauskaitės, kuriai suderinti žaidėjos ir trenerės pareigas buvo per sunku.
Naujasis „Rūtos“ strategas pažymėjo, kad prieš keletą metų ir pats galvojo apie darbą su merginomis.
„Buvo kilusi mintis sporto mokykloje surinkti mergaičių grupę, bet jos tada neįgyvendinau. Gal ta mintis vis dėlto nebuvo atsitiktinė? — svarstė A. Kačerauskas. — Daug laiko apmąstymams dėl darbo „Rūtoje“ neturėjau. Paskambino, pakvietė pasikalbėti, pažiūrėti porą rungtynių. Pasikalbėjome ir sutikau.“
Treneris teigė, kad Šiauliuose iki šiol daugiausia dirbo su jaunuoliais, ne su suaugusiųjų ekipomis, todėl prisiderinti prie moterų komandos jam lengviau.
„Berniukų ir moterų krepšinis kažkiek panašus. Ir žaidžiame toje pačioje salėje. Tik kamuolio dydis skiriasi“, — teigė šiaulietis.
A. Kačerausko debiutas naujose pareigose įvyko ekstremaliomis sąlygomis. Šiaulietės tuomet išvykoje susitiko su Eurolygoje rungtyniaujančiomis „VIČI-Aistėmis“.
„Pirmąsias rungtynes teko žaisti su labai stipria komanda. Net nustebau, kad moterys gali taip gerai žaisti“, — prisiminė „Rūtos“ strategas.
Vis dėlto treneris tvirtino, kad dirbti su moterimis jam labai įdomu.
„Čia yra kitokia psichologija, reikia prisitaikyti. Apsižiūrėjimo pradžia jau buvo, bet procesas dar tebevyksta. Krepšinyje dirbu daug metų, žinau, kaip reikia paskirstyti krūvį, tačiau stengiuosi vis tiek pasitarti su B. Dominauskaite, kita asistente Ieva Songailiene. Taip gali greičiau priimti sprendimą“, — dėstė pašnekovas.
Kalbėdamas apie moterų krepšinio lygio kėlimą treneris taip pat akcentavo masiškumo didinimą: „Viskas prasideda nuo mažų mergaičių. Nežinau, ar nesugebame privilioti, ar sąlygos netinka. Reikėtų jas labiau sudominti krepšiniu, kad nepabėgtų į šokius, meną.“
„Rūtos“ treneris teigė, kad nuversti kalnų su komanda nesitiki.
„Norisi nebūti paskutinėje vietoje, rimčiau priešintis varžovėms. Ne paslaptis, kad komandų pajėgumas lygoje skiriasi, turime 4–5 profesionalias ekipas. Jei jos sugeba susigrąžinti Gintarę Petronytę, tai ir biudžetai, matyt, žymiai skiriasi. Bandau keisti mūsų komandos gynybą, puolimą, įvesti tam tikrų naujovių, kad nebūtų nukirsta tai, kas jau buvo nuveikta. Matysime, kaip mums seksis“, — užbaigė A. Kačerauskas.
