Apie tai kalbėti vis dar nepatogu. Nors gyvename laikais, kai socialiniuose tinkluose svarstoma apie kiekvieną asmeninį aspektą, moterų seksualinis pasitenkinimas dažnai lieka paraštėse. Apie jį arba tylima, arba kalbama šyptelint, tarsi tai būtų kažkas… nesvarbaus. Tačiau skaičiai nemeluoja – ir tie skaičiai gėdingi.
Naujausi tyrimai rodo, kad moterų orgazmų dažnis santykiuose vis dar pastebimai atsilieka nuo vyrų. Kalbame ne apie kelis procentus, kai kur skirtumas siekia daugiau nei 30 proc. Ir ne, tai nėra biologija ar sudėtinga anatomija.
Tai – kultūra, auklėjimas, gėdos jausmas ir sisteminis nesusikalbėjimas. Verta paklausti: kaip nutiko, kad 2025 metais ši tema tebėra slogi, o moterys vis dar dažnai apsimeta, kad viskas buvo gerai, nors iš tiesų – nebuvo?
Orgazmo atotrūkis – kas iš tikrųjų slepiasi po šiuo terminu?
Terminas „orgazmo atotrūkis“ (angl. orgasm gap) plačiai vartojamas apibūdinti sisteminį skirtumą tarp vyrų ir moterų patiriamų orgazmų dažnio. Tyrimai rodo, kad heteroseksualiuose santykiuose vyras orgazmą patiria maždaug 90 proc. atvejų, moteris – vos apie 60 proc., o kai kur net mažiau. Ir tai kalbame apie porinius santykius, ne atsitiktinius susitikimus.
Dar įdomiau – homoseksualios moterys orgazmą pasiekia dažniau nei heteroseksualios. Taigi problema ne fiziologinė. Problema slypi kitur: dėmesyje, žinojime, empatijoje ir tėvų auklėjime.
Daug mergaičių paauglystėje išmoksta, kad seksas yra kažkas, kas tiesiog nutinka. Kad svarbu būti patraukliai, ne įsiklausyti į save. Berniukams dažnai nuo mažens leidžiama pažinti savo kūną, o mergaitėms – nedera. Štai ir turime rezultatą.
Patogumas, kuris nieko bendro neturi su meile
Nemažai moterų prisipažįsta – jos dažnai apsimeta. Ne dėl malonumo, o kad būtų ramu. Kad partneris nesijaustų nesėkmingas. Kad neatrodytų reikli. Toks prisitaikymas, kurį lemia ir auklėjimas, ir visuomenės normos, atima iš moters teisę į tikrą artumą.
Kai seksas tampa paslauga, o ne abipusis procesas, orgazmas – tik detalė, apie kurią galima pamiršti. Ir kai tai kartojasi metai iš metų, moterys nustoja tikėtis daugiau. O partneriai, net nenorėdami blogo, gyvena iliuzijoje, kad viskas gerai.
Problema tampa sistemine: nei vienas nesijaučia drąsiai kalbėti. Bet kai nėra pokalbio, nėra ir sprendimo. Ir taip gimsta tylus, bet nuolatinis nusivylimas, kuris ima slėgti visą ryšį.
Ar orgazmas tikrai toks svarbus?
Tai ne tik klausimas apie malonumą. Orgazmas – tai ženklas, kad moteris gali būti savo kūne, savo jausmuose, pilnai. Jis dažnai ateina kartu su artumu, pasitikėjimu, savęs pažinimu. Tai yra emocinė ir fizinė pilnatvė, kuri stiprina santykius. Ir kai jos nėra, po truputį ima byrėti daugiau nei tik seksualinis gyvenimas.
Kai kurie teigia, kad orgazmas nėra viskas. Ir taip, tai tiesa, bet kai viena pusė nuolat jį patiria, o kita – ne, tai tampa ne apie orgazmą, o apie nelygybę. Apie skirtumus, kurių niekas nesivargina taisyti, nes taip jau yra.
Tai ką daryti?
Visų pirma – kalbėtis. Bet ne kaltinant, o norint suprasti. Moteris turi teisę pasakyti, ko jai reikia, ir neturi jaustis dėl to gėdingai. Vyras turi drąsos paklausti, kaip padėti, o ne tik tikėtis, kad viskas savaime. Seksualinis artumas prasideda ne lovoje – jis prasideda išgirstant ir girdint.
Antra – šviestis. Kuo daugiau žmonės žino apie vienas kito kūną, apie tai, kas veikia, kas ne, tuo mažiau iliuzijų ir nusivylimų. Seksualinis raštingumas – ne knygos apie pozas, o gebėjimas kalbėti apie norus be gėdos.
Trečia – neapsimetinėti. Nė vienas santykis neturi remtis melu, net jei jis pasakytas iš gerų ketinimų. Tikro ryšio pagrindas – atvirumas.
Kol orgazmo tema liks tabu, tol statistika ir toliau atrodys kaip šaltas dušas. Ir tol moterys tyliai sulaikys kvėpavimą, kai reikės pasakyti: ne, aš nepatyriau.
Galbūt metas, kad vietoje apsimetimo atsirastų sąmoningas ryšys. Nes tik tada seksas tampa tuo, kuo jis ir turėtų būti – susitikimu dviejų žmonių, o ne dar vienu neatliktu darbu.
