Žymusis kompozitorius Wolfgangas Amadeus Mozartas mirė mįslingomis aplinkybėmis, kurios iki šiol audrina tyrėjų vaizduotę.
Kaip rašo „The New York Times“, iki šiol žinoma net 118 galimų Mozarto mirties priežasčių, mat medikai apie tai spėlioja jau daugiau nei 200 metų. Tiesioginių medicininių įrodymų nėra, skrodimas neatliktas, kūnas pradingęs… Visa tai užtikrino, kad prieštaringos teorijos nesiliaus.
Lemtingasis vakaras
Paskutinė liga Mozartą į lovą paguldė 1791 m. lapkričio 20 d., po intensyvaus kūrybinio laikotarpio. Jo kojos ir rankos ištino, ėmė kankinti vėmimo priepuoliai, apatija, karščiavimas. Gruodžio 4-ąją draugai apsilankė pas ligonį ir sudainavo jam ištrauką iš „Requiem“.
Tos pačios dienos vakare kompozitoriaus būklė pablogėjo, todėl buvo iškviestas jo gydytojas Thomas Closset, tuo metu buvęs teatre. Šis atvyko pasibaigus spektakliui ir uždėjo sergančiajam ant galvos šaltą kompresą — liudininkų teigimu, Mozartui tai sukėlė drebulį. Jis mirė pirmą valandą nakties, vos 35-erių.
Niekas nenuodijo
Karjerą baigęs chirurgas bei profesorius Williamas J. Dawsonas uoliai renka medžiagą apie Mozarto mirties teorijas. Jis jas surūšiavo į penkias kategorijas: nunuodijimas, infekcija, širdies ir kraujagyslių liga, inkstų liga bei kitokio pobūdžio susirgimai.
Pagrindinis įtariamasis nunuodijimu buvo pavydus Mozarto kolega Antonio Salieri — apie šią teoriją pasakojama žymiame filme „Amadeus“. Tačiau tyrėjai atmetė šią versiją, kaip ir kitą, teigusią, jog kompozitorius nusinuodijo pats, neva gydydamasis nuo sifilio.
Kalta inkstų liga?
Viena įtikinamiausių priežasčių laikyta reumatinė karštinė, kurią 1966 m. diagnozavo šveicarų gydytojas Carl Bär. Tačiau Dawsono tirtuose tekstuose dažniausiai aptinkamas uremijos simptomas — kraujyje susikaupia toksinai, o tai reiškia, jog nustojo funkcionuoti inkstai. Dawsonas teigia palaikantis inkstų ligos teoriją, kadangi ji populiariausia bei palaikoma mediciną puikiai išmanančių žmonių. Tiesa, iki šiol nėra aišku, kas galėjo sukelti Mozarto inkstų veiklos sutrikimus.
Kodėl žymių kompozitorių mirtys sukelia tokį didelį susidomėjimą? Štai šiais metais ištirtos Bethoveno kaukolės atplaišos, mėginant patikrinti teoriją, jog jis mirė nuo nusinuodijimo švinu. Domėjimąsi galima aiškinti tuo, jog medicina ir muzika yra glaustai susiję — nemažai gydytojų groja muzikos instrumentais.
Taip pat patraukia ir mintis, jog tokie talentingi žmonės, kūrę nepaprasto grožio simfonijas, turėjo palikti šį pasaulį dėl paprastų, dabar netgi lengvai išgydomų ligų. Taip šie genialūs žmonės pasidaro artimesni mums.
