Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) rodomas itin daug atsiliepimų sulaukęs – „Geriausiai parduotas filmas“ (angl. „The Greatest Movie Ever Sold“), kuriame pasakoja apie reklaminių produktų vietą kino industrijoje.
Garsus kino kūrėjas ir didysis provokatorius Morganas Spurlockas šmaikščiame filme nagrinėja paslėptos reklamos, vadinamojo product placement, ir rinkodaros pasaulį, pats pasinaudodamas šiomis priemonėmis savo filmui finansuoti. Laikas.lt Jums siūlo paskaityti interviu su režisieriumi Morganu Spurlocku, kuris geriausiai pažįstamas iš filmo „Super size me“.
Kai pradėjai kurti filma, ar tikėjaisi…
(pertraukia) Kad kas nors mums duos tiek pinigų?
… kad kada nors pavyks sukurti šį filmą?
Aha, niekas nė nenumanė. Kai pradėjome, idėja atrodė puiki, bet neįsivaizdavome, ar tai įmanoma. Ypač kai beveik visos reklamos kompanijos pasakė: „Ne, tikrai, ne. Nenorime su tuo nieko bendra“. <...> Mūsų prodiuserė netgi apskambino visas didžiąsias kompanijas ir beveik visos jos atsakė griežtą ne. Sakė, kad mumis nepasitiki, kad matė, ką padarėm kitiems ir panašiai.
Girdėjome pačių baisiausių dalykų ir kartais tiesiog pamąstydavau savyje: „Kam tai daryti, jeigu vis vien visi sako NE?“. <...>.
Galiausiai, perskambinome maždaug 600 kompanijų… Kaip tai padarėme? Turėjome keletą kategorijų, kurias privalėjome užpildyti. Pavyzdžiui, batai. Skambinom visoms batų kompanijoms. Pradėjome nuo NIKE, REEBOK, PUMA, CONVERSE ir „varėm“ mažėjančia tvarka. Ir taip toliau.
Iš 600 kompanijų, 580 pasakė griežtą NE. Bet sunkus darbas atsipirko, turėjome 20 kompanijų, kuriuos „pasirašė“. Dirbome 9 mėnesius, kol išgirdome pirmąjį TAIP. O po to, po tų sunkių mėnesių, prisijungė ir kitos kompanijos. Sukrovėme biudžetą. Juk niekas nenori būti pirmas, bet kartu nenori būti ir paskutinis.
Viena geriausių scenų buvo, kai jūs nuvykote į San Paulą (Brazilija), o ten – uždrausta lauko reklama. Ar manote, kad įmanoma uždrausti reklamą kuriame nors didžiajame Amerikos miestų?
Niujorke to niekada nebus, tikrai niekada. Manau, atkrenta Los Andželas. Bet tai būtų visai įmanoma padaryti, pavyzdžiui, San Franciske? Portlande? Seatle? Teksase? Jau dabar reklaminių iškabų nėra Vermonte, Havajuose… Tai juk pirmasis žingsnis. Būtų smagu, jeigu koks tikrai progresuojantis ir besirūpinantis aplinka miestas atsisakytų reklamos. Tam niekada netiktų Čikaga.
Ar San Paule lauko reklama vis dar uždrausta?
Taip! Jau 7 metus. Manau, maždaug nuo 2004 arba 2005 metų. Pradžioje visos reklamos firmos šėlo: „Tai sunaikins miestą! Tragedija!“. Ir žinote, ką? Nieko tokio neatsitiko. Net išjungus visus reklaminius ekranus, nuėmus visus plakatus, žmonės vis vien perka batus, vis vien eina į kino teatrus, lankosi muziejuose. Nes, kad ir kaip ten bebūtų – internetas niekur nedingo. <...>
Kiek žinau, esi atsakingas už visą kūrybinį darbą. Ar buvo kažkas, ką norėjai padaryti, bet buvai priverstas atsisakyti?
Manau, kad viena priežasčių, kodėl filmas buvo pabaigtas, yra tai, kad rėmėjai mus plėšė ir draskė tam, kad mūsų kūryba atitiktų jų norus… Dabar tikrai suprantu, kokią didelę įtaką jie daro kūrybai. <...> Ir iš esmės pakeitė mano supratimą apie Holivudo filmus. Po šio filmo pakeisite požiūrį į Holivudą. Bet čia yra geras dalykas.
Buvo gana juokinga stebėti, kaip kalbėjai su tokiais žmonėmis kaip Brettu Ratneriu apie parsidavinėjimą ir panašiai. Juk tai ir yra būtent tie režisieriai, kurie daugiausiai ir parsiduoda.
Man labiausiai patinka, kai Brettas sako: „Klausyk, aš režisuoju didelius ir pelningus filmus“. Kai iš filmas uždirba virš 100 mln. dolerių, tai yra kaina, kurią tau reikės sumokėti rėmėjams, kompanijoms ir panašiai.
Bet mane žavi žmonių atvirumas. Jie pripažįsta, kad tokia yra kino industrija ir nieko čia nepakeisi. Peteris Bergas pasakė vieną mėgstamiausių frazių filme: „Verslininkams nusispjaut ant meno“. Tai yra verslas. Ir būtent dabar jis kuria 200 mln. vertės filmą. Visi rėmėjai, kurie sukrovė 200 mln. biudžetą be abejonės norės iš tų pinigų naudos, jie nori susigrąžinti tai, ką investavo. Ar žinote, kad filmas turi uždirbi 500 mln. dolerių tam, kad atneštų tikrą pelną? Tik 40 procentų pelno priklauso kino studijai…
Turbūt todėl Holivudo nelaikome meno dirbtuvėmis?
<...> Gerų filmų tikrai yra. Pavyzdžiui, „True Grit“ (brolių Koenų). Holivude tikrai yra meno kūrinių, kurie neturi įsidėję nei vienos produkto reklamos. Ir žinote, ką? Tie filmai vis vien uždirbo krūvas pinigų.
