Šiuos personažus žinome iš knygų, komiksų, animacinių filmukų. Vieni juos mylime, kiti nemėgstame, o yra ir prisiekusių gerbėjų. Viena jų – menininkę Sigutė Ach. Su ja leidžiamės į kelionę po Mumių pasaulį, iškapstant guiliausias prasmes.
Ne kartą esate minėjusi, kad Tove Jansson kūryba Jums yra labai artima…
Ne iškart pastebėjau šį ryšį, kadangi knygas, skirtas vaikams, skaitau visą gyvenimą. Tikrai nemažai laiko praėjo, kol atkreipiau dėmesį, kad Muminukų istorijas perskaitau nors kartą per porą metų. Galų gale viskas paaiškėjo, kai pričiupau save sau bepasakojančią istoriją apie Filifjonką ir katastrofą.
Kokia tai istorija?
Gal ir keistokai nuskambės, bet Tove’ės herojai man siejasi su žmonių charakterio bruožais, tad visai įdomu būna pagalvoti apie juos kaip apie gyvenimiškų situacijų modelius – kad ir ta istorija apie Filifjonką – ji taip kruopščiai dėlioja daiktelius ir požiūrius į vietas, o jaukumas – tikroji TVARKA – nesusidėsto. Ir tik vis labiau didėja įtampa, kuri galų gale išsprendžiama didele audra. Ta scena, kur Filifjonka jūroje murkdo kilimėlį, yra tikras deimančiukas, užvedantis ant kelio mąstant apie tikrąją daiktų ir normų vertę. Taip ir lieki nuščiuvęs, stebėdamas išsilaisvinusią iš savo sąlygotumo heroję…
Tai visgi ne į baltus begemotukus panašūs herojai yra Jums patys svarbiausi?
Svarbūs gal ne kažkurie konkretūs herojai, o visas Tove’ės Jansson sukurtas pasaulio modelis. Gerai įsijautus, net ir ta literatūrinė nostalgija gali praeiti, nes jame atsispindi mus supanti tikrovė: netikėtai užgriūva svečiai (taip į Mumių namus sugalvoja atvykti Filifjonka ir dar keletas herojų), keistuoliai siūlo išbandyti tik jiems tinkančias linksmybes (Hemulis, kuris mėgo žiemą maudytis), mes visi apie ką nors svajojame, kur nors einame, ką nors renkame. Ir ilgimės idealaus draugo, kaip Muminukas Snusmumriko, taip netikėtai prapuolančio ir ne visad laiku sugrįžtančio. Net idilė Muminukų šeimoje patiria išbandymų – Tėčiui atsibosta ramus gyvenimas ir jis išplukdo visą šeimą į nežinomą salą.
Gal būtent dėl to subtiliai atitinkančio realybę pasakojimo aš ir pamilau Tove’ės kūrybą. Jos pasakos padėjo pažvelgti į paprastą gyvenimą išminčiaus akimis, rasti atsakymus į prasminius, visai iš pirmo žvilgsnio nevaikiškus klausimus.
Kalbate apie pasakas vaikams kaip apie filosofinį veikalą…
Aš išties vengiu nubrėžti ribas tarp literatūros, skirtos vaikams, ir tekstų, skirtų suaugusiesiems. Gal dėl to, kad dažnai į labai rimtus dalykus, pvz., mirtį, vaikai reaguoja tarsi išmintingiau, iš esmės, o suaugę kaip tik – didelių įvykių akivaizdoje dažnai susipainioja, susmulkėja, pasimeta.
Tikrasis Pasakojimas nebrėžia ribų klausytojui – Tove’ės Jansson, Astrid Lingren, Kate DiCamillo, Sergejaus Kozlovo pasakos yra visiems, gebantiems išgirsti. O supranta kiekvienas savaip, tas ir yra stebuklingiausia.
Man Muminukų istorijos – filosofinis kūrinys, iš kurio semiuosi tyrumo ir mokausi gyvenimą žaisti kaip svarbų, paslaptingą žaidimą, bet visgi Žaidimą.
Vaikams turbūt tiesiog patinka mieli Mumių snukeliai.
Ar vaikystėje skaitėte Mumių istorijas? O gal atradote jas tik suaugusi?
Mano vakystėje rodė filmukus ir buvo viena kita istorija, bet bibliotekose nerasdavau visko, dažniausiai pasitaikydavo istorija apie kometą, o ji man visad atrodė nejaukoka. Vėliau, kai jau turėjau savo vaikus, rodė tikrą animacijos šedevrą – japonų ir europiečių bendromis jėgomis sukurtą serialą apie Mumius. Jis buvo sukurtas remiantis ne tik knygomis, bet ir komiksais, žavėjo viso Mumių pasaulio pilnumu, puikia animacija ir įgarsinimu.
Vėliau susiradau viską apie Muminukus, bet man tikrai negana… Dažnai pagalvoju, kaip gaila, kad Tuvės nebėra, kiek dar visko galėjo nutikti slėnyje..
Renkate viską, kas susiję su šiais personažais?
Renku, kur dėsies, puodeliai, pagalvėlės, maišeliai… Neatsilaikau, kaip kokia mažė, bet ką galiu padaryti – jie – mano širdies šeima. Turiu visas knygas net po kelis egzempliorius ir pirmiausia pasirūpinu, kad mano pažįstami vaikai nepraleistų šių herojų dideliame knygų vaikams sraute.
Galvojau iš meilės Mumiams net į Mumių šalį važiuoti, bet pamačius fotografijas pagalvojau, kad bus skaudu matyti netikrą pasaulį. Juk kol jis mano vaizduotėje, tol yra „iš tikrųjų“, kad ir kaip keistai tai beskambėtų.
Galima būtų palyginti Jūsų kūrybinį kelią su Tove Jansson – kaip ir garsiąją rašytoją, taip ir Jus šiuo metu daugiau sieja su knygomis mažyliams…
Tas tiesa, menininkas išties yra didesnis pasaulis nei kuri viena jo kūrybos dalis. Tove Jansson yra iliustravusi Alisą, ar žinote? Ir norėjo ją iliustruoti kaip siaubo istoriją, tik leidykla nesutiko, pasirinko švelnų stilių, kurio labai nenorėjo Tove. Mano kūryba taip pat plačiau žinoma kaip vaikiška, tai natūralu. Tiražas nugali parodą. Tove’ės Muminukai nugalėjo net pačią autorę, dabar jie jau gyvena tikrai savo gyvenimą, juos piešia kiti dailininkai.
Kartais pagalvoju, ar užtektų Tovei Jansson humoro jausmo priimti tokį šių baltų padarėlių savarankiškumą.
O ką Jūs manote apie tai, kad dailininko darbus tęsia kiti? Kaip manote, kaip pati reaguotumėte, jei kas tęstų jūsų kūrinius?
Nenorėčiau to sulaukti… Nes, matyt, juk nieks į sielą neįlįs, nepajaus taip, kaip jauti pats… Bet visko gali būti. Juk sparnuota karvytė tapo prekės ženklu ir jau man asmeniškai priklauso tik jos autorystė, o ką ji žymės, priklauso nuo leidyklos „Nieko rimto“.
Į kitų autorių kurtus tęsinius žiūriu kaip į sukurto herojaus likimą, jis tarsi nebepriklauso – kaip daina ar pasaka – autoriui, nes jei jį pamilsta daug žmonių, jis tampa liaudies daina arba liaudies pasaka ir… nebepriklausantis autoriui tampa nemirtingas žmonių lūpose. Ką gali žinoti, gal po 200 metų nieks nebežinos, kas buvo Tove Jansson, bet visi tebežinos Muminukus, kurie bus vaikystės, naivumo, atvirumo pasauliui simboliu, o Tove bus „ta teta, nuo kurios labai seniai viskas prasidėjo…“
