Naktinis pasaulio žemėlapis keičiasi: tyrimas atskleidė netikėtą 16 proc. šviesos augimą

Šviesos tarša ilgą laiką buvo apibūdinama paprastai: planeta vis ryškiau švyti, miestai plečiasi, o žvaigždžių matyti vis mažiau. Tačiau naujas tyrimas rodo, kad Žemės naktis netampa tiesiog tolygiai šviesesnė. Ji veikiau pulsuoja: vienur dirbtinės šviesos daugėja žaibiškai, kitur ji gessta, o bendras rezultatas vis tiek aiškus – 2014–2022 m. naktinis ryškumas pasaulyje grynąja prasme padidėjo 16 proc.

Tai svarbi korekcija mūsų supratimui apie šiuolaikinę civilizaciją. Tyrėjai, išanalizavę 1,16 mln. kasdienių palydovinių vaizdų iš „Black Marble“ projekto, pamatė gerokai „nervingesnę“ planetą: šviesa tai plečiasi, tai traukiasi, šokinėja ir kinta reaguodama ne vien į miestų augimą, bet ir į karus, elektros tinklų sutrikimus, ekonomines krizes bei šviesos emisijų ribojimo politiką.

Kadaise naktinis Žemės vaizdas priminė elegantišką progreso žemėlapį. Dabar jis vis labiau panašus į kolektyvinio civilizacijos pulso užrašą – su pagreitėjimais, lūžiais ir staigiais šuoliais. Tai nėra tik astronomų problema, kai virš teleskopo kažkas dar labiau prisuka lempą. Tai ir sveikatos, gamtos bei to, kaip žmogus tvarkosi erdvę sutemus, klausimas.

Naktis šviesėja, bet ne visur ir ne vienodai

Nature publikuoto darbo autoriai pabrėžia, kad iki šiol vyravęs įsivaizdavimas apie nakties ryškumą buvo pernelyg supaprastintas. Taip, pasauliniu mastu naktinė spinduliuotė didėja, tačiau šis augimas neprimena tolygaus žygio į priekį. Vietovėse, kur šviesos daugėjo, augimas prilygo 34 proc. 2014 m. pasaulinio bazinio lygio. Tuo pat metu kituose regionuose ryškumo mažėjimas „nubraukė“ 18 proc. tos pačios bazės. Tik sudėjus abu procesus gaunamas galutinis 16 proc. augimas.

Tai reiškia, kad po vienu pasauliniu skaičiumi slepiasi daugybė skirtingų istorijų. Vienos šalys sparčiai įžengia į elektrifikuoto naktinio kraštovaizdžio erą, kitos bando jį suvaldyti, o dar kitur tamsa stiprėja dėl priežasčių, neturinčių nieko bendra su aplinkosauga. Tyrėjai taip pat apskaičiavo, kad staigių pokyčių zonos apėmė apie 2,05 mln. kv. km, o palaipsnių pokyčių – net 19,04 mln. kv. km. Tai geriau atskleidžia reiškinio mastą nei vien vidurkis.

Praktikoje pasaulis sutemus ne tiek nuolat ryškėja, kiek tampa vis mažiau stabilus. Vienais metais kažkur įsižiebia nauja infrastruktūra, kitais – kitur užgęsta ištisi miestai ar regionai. Jei kas nors mėgintų tai skaityti kaip šiuolaikinio pasaulio žemėlapį, jame pamatytų netikėtai atvirą vaizdą: plėtrą, nelygybę, krizes, modernizaciją ir chaosą, užrašytą ne BVP statistikoje, o į naktinį dangų išeinančios šviesos kiekyje.

Ryškiausiai šviesėja regionai, kurie tik dabar vejasi elektrifikuotą pasaulį

Didžiausi ryškumo šuoliai, kaip teigiama tyrime, fiksuoti besivystančiose ekonomikose – ypač į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos dalyse ir Pietryčių Azijoje. „Reuters“, apžvelgdamas tyrimo rezultatus, mini Somalį, Burundį ir Kambodžą, taip pat Ganą, Gvinėją bei Ruandą. Tai ne vien ryškesnių iškabų ar turtingesnių prekybos centrų efektas: pokyčiai siejami su urbanizacija, infrastruktūros plėtra ir elektrifikacija teritorijų, kurios anksčiau buvo gerokai tamsesnės.

Čia atsiranda ir dviprasmybė. Kalbėdami apie šviesos taršą, dažnai automatiškai ją laikome problema. Tačiau dalis šių šuolių kartu yra ir pozityvus signalas – geresnis energijos prieinamumas, didesnis saugumas, nauji keliai, mokyklos, paslaugos ir naktinė ekonominė veikla. Dėl to tema nepasiduoda paprastam moralizavimui: ne kiekviena nauja lempa yra tik civilizacijos klaida. Kartais ji reiškia, kad regionas pagaliau įžengia į pasaulį, kuriame elektra, transportas ir infrastruktūra ilgą laiką buvo savaime suprantami.

Vis dėlto gamta tokių niuansų „nesupranta“. Naktiniams gyvūnams, vabzdžiams, migruojantiems paukščiams ar žmonėms, bandantiems užmigti, kiekviena papildoma dirbtinės šviesos porcija tiesiog keičia aplinką. Būtent todėl apie šią problemą taip sudėtinga kalbėti sąžiningai: vienu metu šviesa gali simbolizuoti gyvenimo gerėjimą, o kartu – išderinti tai, kas milijonus metų veikė dienos ir nakties ritmu.

Tamsa taip pat stiprėja – tik ne visada dėl gerų priežasčių

Tyrimas atskleidžia ir kitą, gerokai mažiau komfortišką naktinio pasaulio žemėlapio pusę: yra vietų, kur šviesos mažėja ne todėl, kad sąmoningai sumažintas apšvietimas, o todėl, kad sugriuvo kur kas didesnės sistemos. „Reuters“ čia mini Libaną, Ukrainą, Jemeną ir Afganistaną, taip pat Haitį bei Venesuelą. Tokiose vietose naktis tamsėja dėl karo, infrastruktūros niokojimo, elektros tiekimo sutrikimų ar užsitęsusios ekonominės krizės.

Tai ryškus kontrastas pasakojimui apie „tamsaus dangaus gelbėjimą“. Viena yra mažinti nereikalingą apšvietimą iš pasirinkimo, o visai kas kita – tamsa kaip elektros tinklų griūties ar karo pasekmė. Ukrainoje tyrėjai fiksavo staigų ir ilgalaikį šviesos sumažėjimą, sutampantį su Rusijos invazijos eskalacija 2022 m. vasarį. Naktis tokiu atveju tampa ir katastrofos liudininke.

Tai taip pat atšaldo pagundą kiekvieną pritemimą automatiškai laikyti aplinkosaugine pergale. Kartais mažiau šviesos reiškia geresnį miesto planavimą, o kartais – kad kažkas ką tik subyrėjo. Iš kosmoso šie reiškiniai gali atrodyti panašūs tik pačiame paprasčiausiame pasakojime, tačiau realybėje už užgesusios nakties slypi visiškai skirtingos istorijos.

Europa tamsėja kitaip nei likęs pasaulis

Europos kontekstas – išskirtinis. Tyrėjai čia fiksavo 4 proc. naktinės spinduliuotės sumažėjimą grynąja prasme, kurį sieja su kryptingesniu apšvietimu, senų lempų keitimu į modernesnes LED sistemas, energijos taupymo politika ir priemonėmis, mažinančiomis šviesos taršą. „Reuters“ ypač išskiria Prancūziją – kaip įdomų pavyzdį, kai naktis „prigesinama“ tvarkingai ir kryptingai.

„Sky & Telescope“ pateikia detalesnį vaizdą: Prancūzija nuo 2014 m. sumažino šviesos emisiją maždaug trečdaliu, be kita ko, įvedusi reguliavimą ir daugelyje savivaldybių išjungdama dalį apšvietimo po vidurnakčio. Jungtinė Karalystė ir Nyderlandai emisijas sumažino maždaug penktadaliu, o Ispanija ir Italija taip pat fiksavo kritimą, nors mažesnį. Tai rodo, kad naktinio apšvietimo kraštovaizdis gali kisti ne tik dėl krizių, bet ir dėl sąmoningų sprendimų.

Tai svarbi žinia, nes šviesos taršos tema dažnai lydima bejėgiškumo jausmo. Vis dėlto paaiškėja, kad gerai suprojektuotos taisyklės veikia: galima šviesti mažiau, protingiau ir ten, kur tikrai reikia. Taip pat galima mažinti šviesą, „iššvaistomą“ į viršų ar į šalis – būtent ji labiausiai atima naktį iš dangaus, o žmonėms gatvės lygyje dažnai duoda mažai naudos.

Palydovai mato daug, bet ne viską

Vis dėlto yra svarbi išlyga: palydoviniai duomenys neparodo viso problemos masto. Day/Night Band jutiklis fiksuoja šviesą nuo žalios iki raudonos spektro dalies, atsispindėjusią arba išsklaidytą į viršų po vidurnakčio. Jis prasčiau „mato“ melsvai baltą šviesą, kurią skleidžia daugelis modernių LED, o būtent jai žmogaus akis yra itin jautri.

Iš miesto gyventojo ar naktinio dangaus stebėtojo perspektyvos problema gali augti greičiau, nei rodo palydovai. „Sky & Telescope“ primena, kad nuo Žemės paviršiaus atliekami pilietinių stebėtojų matavimai rodė dangaus ryškumo didėjimą apie 7–10 proc. per metus. Tai gerokai daugiau nei signalizuoja orbitaliniai duomenys – būtent todėl, kad palydovai nefiksuoja visų spektro ypatybių ir nematuoja to paties, ką iš apačios matome kaip švytėjimo kupolą virš miestų.

Kitaip tariant, 16 proc. pasaulinis augimas per devynerius metus nėra raminantis skaičius. Greičiau tai konservatyvus įvertis, apimantis tik dalį reiškinio. Jei dalis problemos lieka už jutiklių „ribų“, naktinis dangus gali prastėti greičiau, nei leidžia manyti vien palydovinis balansas – ir tai nėra gera žinia nei astronomijai, nei gamtai, nei mūsų vis labiau išderinamam paros ritmui.

Šaltiniai: „IFL Science“, „Nature“.