Pastaruoju metu mokslininkai vis dažniau grįžta prie senų duomenų, juos interpretuodami šiuolaikinio mokslo akimis. Vienas naujausių ir labiausiai intriguojančių atvejų – Veneros atmosferos tyrimai.
Astrobiologų bendruomenėje jau kurį laiką kyla diskusijos, ar šios planetos debesyse gali egzistuoti gyvybė. Debesų sluoksniai Veneroje yra vienos iš nedaugelio vietų Saulės sistemoje, kur slėgis ir temperatūra panašūs į Žemės sąlygas.
Naujas amerikiečių mokslininkų tyrimas įliejo dar daugiau kuro į šią diskusiją. Jie iš naujo išanalizavo 8-ojo dešimtmečio NASA misijos „Pioneer Venus“ duomenis ir atrado, kad Veneros debesyse dominuoja vanduo.
Tiesa, tai nėra tokie vandens lašai, kokius matome Žemės debesyse. Vietoj to, H₂O čia surištas su kitomis medžiagomis – hidratuotomis druskomis. Tačiau net ir tai radikaliai keičia ilgai gyvavusį supratimą, kad Veneros debesys beveik vien tik iš sieros rūgšties.
Kaip toks svarbus faktas galėjo būti nepastebėtas dešimtmečius? Atsakymą rado mokslininkų komanda iš „Cal Poly Pomona“, Viskonsino ir Arizonos universitetų bei NASA.
Jie atkūrė senąją masės spektrometrijos ir dujų chromatografijos informaciją, surinktą „Pioneer Venus“ zondo leidimosi metu. Šie duomenys, dešimtmečiais saugoti NASA archyvuose ant mikrofilmų, pirmiausia buvo skaitmenizuoti ir tik tada įvertinti iš naujo.
Svarbus postūmis tyrimui buvo pokalbis tarp Rakesh Mogul ir Sanjay, kurie spėjo, kad senojo zondo duomenyse vis dar gali slypėti vertingų įžvalgų. Jie neklydo.
Zondas, leisdamasis per Veneros atmosferą, susidūrė su aerozolių sluoksniu, kuris laikinai užkimšo duomenų rinkimo įrenginių įvadus. Šis reiškinys buvo aiškiai matomas, nes CO₂ koncentracija staiga smuko, o paskui vėl šoko aukštyn, kai įvadai atsikimšo. Tai privertė tyrėjus susimąstyti, kas slypėjo tuose aerozoliuose.
Paaiškėjo, kad didžioji dalis jų, net 62 proc., sudaryti iš vandens, surišto su hidratuotomis druskomis, tokiomis kaip hidratuotas geležies ar magnio sulfatas. Be to, analizė parodė, kad be sieros rūgšties, debesis sudaro ir geležies sulfatai, ypač stabilūs junginiai, galintys išsilaikyti ekstremaliomis sąlygomis.
Iš kur Veneros atmosferoje tiek daug geležies? Tyrėjai mano, kad ji atkeliauja su kosminėmis dulkėmis, kurios, patekusios į rūgštinius debesų sluoksnius, sureaguoja ir formuoja tokius junginius.
Tai taip pat paaiškina, kodėl ankstesni stebėjimai nuotoliniu būdu rodė mažai vandens. Spektroskopiniai metodai negali aptikti sujungto vandens, tik laisvą garų pavidalu. Tuo tarpu fizinis zondo leidimasis suteikė galimybę ištirti tikrąjį debesų turinį.
Ši analizė griauna vieną iš pagrindinių argumentų, kodėl Veneros debesyse negalėtų egzistuoti gyvybė, tariamą vandens trūkumą. Nors aplinka vis dar labai rūgšti, vandens kiekis ten gerokai didesnis, nei manyta iki šiol.
Tyrimas parodo, kad net ir seni duomenys, tinkamai interpretuoti, gali tapti reikšminga šiuolaikinės mokslo diskusijos dalimi. Žinoma, didžiausias iššūkis dažnai yra ne juos suprasti, o tiesiog atrasti užmirštuose NASA archyvuose.
