Mokslininkai, remdamiesi naujais NASA kosminio teleskopo „James Webb“ (JWST) vaizdais, pateikė prognozes apie būsimą Saulės sistemos likimą. Skaičiuojama, kad maždaug po penkių milijardų metų mūsų Saulė išsiplės iki raudonosios milžinės stadijos ir tai nulems Žemės sunaikinimą.
Astronomų teigimu, paskutinėje savo gyvenimo fazėje Saulė arba praris Žemę, arba ją suplėšys galingos gravitacinės jėgos. Po to ji paliks po savęs dujų ir dulkių debesį – medžiagą, iš kurios ateityje gali susiformuoti naujos planetos.
„James Webb“ teleskopo atskleistas vaizdas
Naujuose JWST teleskopo vaizduose užfiksuota Sraigės (Helix) ūkas, esantis maždaug už 650 šviesmečių nuo Žemės. Tai – į Saulę panašios žvaigždės, kuri prieš tūkstančius metų išeikvojo savo kurą, liekana. NASA duomenimis, šie vaizdai leidžia gana tiksliai įsivaizduoti galimą mūsų Saulės ir jos planetų sistemos ateitį.
Žiedinėje dujų struktūroje, kurios skersmuo siekia apie tris šviesmečius, astronomai stebi sudėtingas formas, susidariusias suirus žvaigždei. Intensyvi centrinio baltojo nykštuko spinduliuotė apšviečia šiuos debesis ir leidžia išsamiai sekti žvaigždės virsmo procesą.
Kaip miršta į Saulę panaši žvaigždė
Milijardus metų į Saulę panašios žvaigždės išlieka stabilios, savo branduolyje degindamos vandenilį. Kai vandenilio atsargos išsenka, žvaigždės branduolys pradeda trauktis, o tai sukelia naujas sintezės reakcijas – helis ima virsti anglimi.
Dėl šių procesų smarkiai išsiplečia išoriniai žvaigždės sluoksniai – ji virsta raudonąja milžine, kurios dydis gali padidėti šimtais kartų. Galiausiai branduolys susitraukia iki baltojo nykštuko būsenos, o išorinė žvaigždės dalis nusimetama ir suformuoja taip vadinamą planetinį ūką.
Būtent tokią raidos stadiją, mokslininkų manymu, ateityje pasieks ir mūsų Saulė.
Žemės likimas ir šansas naujai gyvybei
Tyrimai rodo, kad didelės, į Žemę panašios planetos, esančios arti savo žvaigždės, greičiausiai neišgyvena raudonosios milžinės fazėje. Plečiantis Saulei, Žemė arba išgaruos dėl milžiniškos temperatūros, arba bus suardyta potvyninėmis jėgomis.
Tuo pat metu astronomai pabrėžia, kad šis procesas nėra vien tik sunaikinimas. Pasak Londono universiteto koledžo profesorės Džanet Driu, žvaigždės išorinis sluoksnis, praturtintas cheminiais elementais, išsisklaido tarpžvaigždinėje erdvėje.
Iš šios medžiagos vėliau gali susidaryti naujos žvaigždės ir planetos, galinčios palaikyti sudėtingas gyvybės formas.
„Kalbame apie tai, iš kur atsiranda medžiaga, būtina akmeninėms planetoms ir anglies pagrindu susiformavusiai gyvybei“, – aiškina Driu.
Taigi, nors Žemė yra pasmerkta išnykti kartu su paskutinėmis Saulės evoliucijos stadijomis, jos sudėtinės dalys gali tapti naujos kartos pasaulių mūsų galaktikoje dalimi.
