Marsas šiandien – tai apleistas, sausas ir be galo atšiaurus pasaulis, kuriame atmosfera beveik neegzistuoja. Tačiau taip buvo ne visada. Mokslininkai jau seniai įtarė, kad prieš milijardus metų Raudonoji planeta buvo visai kitokia, galbūt net priminė Žemę.
Vis dėlto tam tikru momentu jos atmosfera buvo prarasta. Po dešimtmetį trukusių tyrimų NASA komanda pagaliau pateikė pagrįstą paaiškinimą, kas iš tiesų įvyko.
2013 metais NASA į Marsą nusiuntė zondą pavadinimu MAVEN (angl. Mars Atmosphere and Volatile Evolution), kuris iki šiol skrenda aplink planetą ir nuolat renka duomenis apie jos atmosferą. Per dešimt metų jis padėjo atskleisti daugybę faktų apie tai, kaip keitėsi Marso sąlygos.
Nors planetos atmosfera dabar siekia vos 1 proc. Žemės atmosferos tankio, ankstesnės sąlygos galėjo būti visiškai priešingos. Planetologės Shannon Curry vadovaujama tyrėjų grupė iš Kolorado universiteto įrodė, kad Marso atmosferos nykimą nulėmė Saulės vėjas ir elektromagnetiniai laukai.
MAVEN zondas užfiksavo, jog argono koncentracija virš 350 kilometrų aukščio keitėsi priklausomai nuo Saulės vėjo elektrinio lauko krypties. Tuo tarpu žemesniuose atmosferos sluoksniuose argono kiekis išlikdavo stabilus.
Saulės audros – Marso atmosferos žudikės
Vienas iš lemiamų įrodymų pasirodė 2016 metais, kai Marso link atskriejo galinga Saulės audra. Būtent tada pavyko tiksliai užfiksuoti, kaip elektromagnetinis Saulės poveikis paveikė aukštuosius atmosferos sluoksnius.
Mokslininkai aiškina, kad būtent šis reiškinys, vadinamas „atmosferos išgarinimu“, ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Marsas prarado beveik visą savo atmosferą.
Kol Saulės aktyvumas prieš milijardus metų buvo kur kas intensyvesnis nei dabar, o Marsas neturėjo apsauginio magnetinio lauko, dalelės iš Saulės smūgiavo tiesiai į planetos atmosferą. Tai ne tik išsklaidė orą, bet ir sunaikino natūralias sąlygas, kurios galėjo palaikyti vandenį skystoje būsenoje.
Kas nutiko Marso vandeniui?
Atmosferos praradimas buvo tik pradžia. Kartu su ja Marsas neteko ir didelės dalies savo vandens atsargų. Tyrimai rodo, kad kadaise šioje planetoje tekėjo upės, tyvuliavo ežerai ir gal net egzistavo vandenynai.
Tačiau dėl išretėjusios atmosferos ir ultravioletinių spindulių poveikio vanduo pradėjo garuoti, o didžioji jo dalis išnyko į kosmosą.
Vis dėlto yra vilčių, kad visa Marso vandens istorija dar nėra baigta. Kai kurie mokslininkai mano, kad dalis vandens galėjo pasislėpti po planetos paviršiumi. Tikėtina, kad giluminiai požeminiai vandens telkiniai ar net ištisi lediniai sluoksniai vis dar egzistuoja, tik jų dar nepavyko tiesiogiai aptikti.
Marsas – perspėjimas Žemei?
Šis atradimas keičia ne tik mūsų požiūrį į Raudonąją planetą, bet ir verčia susimąstyti apie pačios Žemės likimą. Marso istorija rodo, kaip trapios yra sąlygos, leidžiančios planetai išlaikyti atmosferą ir vandenį.
Praradus apsauginį magnetinį lauką ar esant itin intensyviai žvaigždės, šiuo atveju Saulės, spinduliuotei, net ir gyvybei tinkamos planetos gali tapti dulkėmis.
NASA misijos kaip MAVEN leidžia ne tik atsakyti į esminius klausimus apie Marsą, bet ir įžvelgti platesnį kontekstą apie gyvybės galimybes kitose planetose bei mūsų pačių pasaulio ateitį.
Ir nors Marsas jau negrįžtamai pasikeitė, žmonės dabar turi daugiau informacijos nei bet kada anksčiau ir tai gali padėti išsaugoti mūsų pačių planetą.
