Visame pasaulyje gėlo vandens atsargos sparčiai nyksta, o naujas tyrimas atskleidžia, kad didžioji jų dalis patenka į vandenynus. Tai reiškia, kad džiūstantys žemynai šiandien prisideda prie spartaus jūros lygio kilimo dar labiau nei tirpstantys ledynai.
Mokslininkai perspėja, jog tai ženklas, kad žmonija turi ruoštis daug sausesniems laikams, nes klimato kaita ir intensyvus požeminio vandens naudojimas dar labiau gilina šią krizę.
Indijos FLAME universiteto Žemės sistemų mokslininkas Hrishikesh Chandanpurkar su komanda daugiau nei du dešimtmečius analizavo NASA palydovų „Gravity Recovery and Climate Experiment“ bei jo tęsinio duomenis.
Jie sudarė aiškų vaizdą, kaip nuo 2002 metų kito sausumos vandens atsargos ir kodėl. Tyrimas parodė, kad žemynai, išskyrus Grenlandiją ir Antarktidą, sausėja neregėtu greičiu, o sausrų paveiktos teritorijos kasmet išsiplečia dar apie du kartus daugiau nei Kalifornijos valstijos plotas.
Žmogaus įtaka vandens ciklui
Pasak mokslininkų, žmonija smarkiai sutrikdė natūralų vandens ciklą. Šiltnamio efektą sukeliančios dujos keičia atmosferą, o upių vagų pertvarkymas ir kritulių surinkimo sistemų valdymas dar labiau išbalansuoja procesus. Nors drėgnose vietovėse kritulių daugėja, o sausose mažėja, šie pokyčiai yra nevienodi.
Sausos teritorijos sausėja daug sparčiau nei šlapi regionai tampa drėgnesni. Tai reiškia, kad bendras gėlo vandens kiekis planetoje mažėja, o pasekmės juntamos visur, tai nuo paviršinių vandens telkinių iki giliai po žeme slypinčių požeminių rezervuarų.
Dauguma pasaulio gyventojų gyvena šalyse, kuriose vanduo nyksta
Skaičiuojama, kad net 75 procentai pasaulio gyventojų gyvena 101 šalyje, kuriose gėlo vandens praradimas tik didėja. Didžioji jo dalis galiausiai atsiduria vandenynuose ir būtent šis procesas šiandien turi didesnės įtakos jūros lygio kilimui nei ledynų tirpimas.
Ypač daug vandens netenka aukštos platumos, tokios kaip Kanada ar Rusija, kur ledo ir amžinojo įšalo tirpimas paleidžia milžiniškus kiekius vandens. Tose vietovėse, kur ledynų nėra, net 68 procentai vandens praradimo susiję su požeminio vandens naudojimu. Žmonės vis dažniau jo semiasi dėl sausros ir menkančių kritulių, tačiau šios atsargos nėra papildomos tokiu greičiu, kokiu yra eikvojamos.
Žemės ūkis čia vaidina itin didelį vaidmenį, pavyzdžiui, Kalifornijos Centrinė slėnio dalis, kurioje užauginama didžioji dalis pasaulio migdolų, ar medvilnės plantacijos prie jau visiškai išdžiūvusios Aralo jūros. Tokiose vietose požeminis vanduo naudojamas masiškai, o tai dar labiau gilina krizę.
Džiūstančių regionų ateitis
Pastarųjų metų neįprastos sausros Centrinėje Amerikoje ir Europoje dar labiau išryškino problemą. Tokie reiškiniai tik dažnės ir stiprės. Tyrėjai pabrėžia, kad šiandien didžiausias veiksnys, lemiantis spartų vandens atsargų mažėjimą, yra būtent perteklinis požeminio vandens pumpavimas.
Tai ženkliai padidina klimato kaitos, aukštėjančios temperatūros ir ekstremalių sausrų poveikį. Mokslininkai teigia, jog pasauliui būtina saugoti požeminį vandenį, nes jis tampa vis brangesne ir sunkiau atsinaujinančia atsarga. Jie ragina imtis regioninių, nacionalinių ir tarptautinių veiksmų, kurie padėtų užtikrinti tvaresnį vandens naudojimą ateityje.
Nors pastangos mažinti klimato kaitos poveikį vyksta lėtai, mokslininkai mano, kad nėra priežasties delsti mažinant žemynų sausėjimo tempą. Tyrimas parodė, kad žmonija jau dabar gyvena laikais, kai gėlo vandens ištekliai nyksta greičiau nei bet kada anksčiau.
Tai daro įtaką ne tik gamtai, bet ir milijardams žmonių visame pasaulyje. Jei nebus imtasi veiksmų, ateities kartos gali susidurti su dar didesniais iššūkiais, nes vanduo taps vis labiau ribotu ištekliu. Šiandien dar yra galimybių keisti situaciją, tačiau būtina suvokti, kad kiekvienas lašas yra svarbus.
