Europos marsaeigio projektas ilgą laiką buvo pakibęs ant plauko, nes jo sėkmė priklausė nuo partnerystės su „Roscosmos“. Dėl karo ir politinių aplinkybių ši partnerystė žlugo, o kartu atsirado rimta grėsmė visai misijai. Atrodė, kad Europa gali prarasti vieną svarbiausių savo kosminių ambicijų.
„Europos kosmoso agentūra“ po 2020 metų patirtų vėlavimų ir neramių sprendimų pagaliau sulaukė gerų žinių. Buvo oficialiai patvirtinta, kad „NASA“ perims esmines užduotis, kurias anksčiau turėjo atlikti rusų pusė. Tai reiškia, kad marsaeigis „Rosalind Franklin“ vėl grįžta į realų veiksmų planą.
Ši misija Europai svarbi ne tik dėl prestižo, bet ir dėl mokslinio tikslo. Marsaeigis turėtų gebėti gręžti iki dviejų metrų gylio ir ieškoti ten galimų gyvybės pėdsakų. Todėl bet koks projekto žlugimas būtų skaudus smūgis visai Europos planetų tyrimų krypčiai.
Kodėl prireikė pagalbos?
Po bendradarbiavimo nutraukimo tapo aišku, kad kai kurių technologijų Europa neturi arba nespės sukurti iš naujo. Būtent šios spragos labiausiai ir grasino nuversti visą programą. Keli kritiniai komponentai buvo tokie sudėtingi, kad be išorinio partnerio misija būtų sustojusi neapibrėžtam laikui.
Dar visai neseniai atrodė, kad sprendimo gali ir nebūti, nes projektas reikalavo greitų ir brangių alternatyvų. Europos inžinieriai suprato, kad vien entuziazmo neužteks, jei trūks bazinių priemonių marsaeigiui nugabenti ir saugiai valdyti. Taip „NASA“ parama virto ne priedu, o būtinybe.
Ką konkrečiai suteiks „NASA“?
Amerikos agentūra perima tris esmines misijos dalis, nuo kurių priklauso, ar marsaeigis apskritai pasieks „Marsą“. Pirmiausia tai bus raketa, kuri 2028 metais iškels „Rosalind Franklin“ į kelionę link Raudonosios planetos. Be patikimo nešėjo būtų neįmanoma laikytis suplanuoto grafiko.
Antra svarbi dalis yra radioizotopinės šildymo sistemos, kurios palaikys įrangos temperatūrą per itin šaltas marsietiškas naktis. Tokie šilumos šaltiniai turėtų apsaugoti mechanizmus nuo užšalimo ir leisti marsaeigiui veikti ilgiau nei kelias paras. Tai tiesiogiai susiję su misijos patikimumu ir moksliniu produktyvumu.
Saugus nusileidimas ir misijos ateitis
Trečiasis amerikiečių indėlis yra nusileidimo stabdymo sistema, laikoma vienu sudėtingiausių etapų visoje programoje. Ji lems, ar 2030 metais marsaeigis nusileis minkštai ir saugiai, o ne bus prarastas dar prieš pradėdamas darbą. Tokia technologija reikalauja didžiulės patirties, kurią „NASA“ jau turi.
Svarbu ir tai, kad parama patvirtinta tuo metu, kai „NASA“ pati susiduria su biudžeto spaudimu. Vis dėlto iš Vašingtono atsiųstas aiškus patvirtinimas rodo, kad partnerystė vertinama rimtai. Europa tokiu būdu išsaugo šansą turėti savo unikalų marsaeigį ir tęsti ilgalaikį Marso tyrimų kelią.
