Antarktydoje, Karalienės Maud Žemėje, veikia Pietų Afrikos mokslinė stotis „SANAE IV“. Ji įsikūrusi ant Vesleskarvet skardžio krašto, trijų modulių komplekse, kurio plotas siekia 1850 kvadratinių metrų. Šią vietą galima pasiekti tik esant palankioms oro sąlygoms.
Paprastai tai yra poliarinių tyrimų centras, tačiau neseniai ji atkreipė dėmesį dėl įvykių, susijusių su psichologiniais sunkumais ir konfliktais ekstremalioje izoliacijoje. Žiniasklaida pranešė apie įvykius, susijusius su kaltinimais dėl fizinio kontakto pažeidimo, grasinimų ir įtampos kūrimo komandoje.
Devyni stoties nariai jau kelias savaites gyvena visiškoje izoliacijoje, neturėdami galimybės pakeisti aplinkos, atsitraukti nuo konflikto ar turėti privatumo. Tokios sąlygos reiškia, kad net smulkūs nesutarimai gali greitai peraugti į rimtus ginčus.
NASA psichologas Ričardas Adantė pabrėžia, kad izoliacija keičia laiko pojūtį ir sustiprina kiekvieną socialinę sąveiką. Pats dalyvavęs kosminių misijų simuliacijose, įskaitant 45 dienas praleistas tyrimų kapsulėje Johnson Space Centre, jis žino, kad tokiose sąlygose keičiasi miego ritmas, apetitas ir hormonų veikla.
Šviesos trūkumas, pasikeitusi mityba, mažas išorinių dirgiklių kiekis, visa tai didina psichologinį krūvį. Pridėkime dar atotrūkį nuo artimųjų, nesaugumo jausmą ir žinojimą, kad ištikus krizei pagalba gali būti nepasiekiama.
Kandidatų atrankos sudėtingumas
Žmonių, galinčių dirbti tokiose sąlygose, atranka yra riboto tikslumo. Psichologiniai testai padeda atmesti akivaizdžių problemų turinčius kandidatus, tačiau negali prognozuoti, kaip jie elgsis po mėnesių uždaroje ir socialiai įtemptoje erdvėje.
Renkant komandą būtina subalansuoti asmenybes. Per daug stiprių charakterių ar du labai ekspresyvūs žmonės mažoje erdvėje gali greitai pavargti vienas nuo kito. Istoriniai poliarinių tyrimų pavyzdžiai rodo, kad psichologinis spaudimas tokiose vietose yra realus.
Prieš šimtmetį ekspedicijos išvykdavo pasiruošusios krizėms, turėdavo ir karstų, ir specialių apsaugos priemonių. Net ir šiandien pasitaiko incidentų, kaip 2018 metais Rusijos stotyje Bellingshausene, kai ginčas dėl knygos pabaigos baigėsi smurtu.
Marsas, tai dar didesnis iššūkis
Kelionė į Marsą bus nepalyginamai sunkesnė nei gyvenimas Antarktidoje. Iš ten evakuacija gali trukti kelias savaites, o iš Marso, tai praktiškai neįmanoma. Ten nebus gryno oro, natūralios šviesos ar galimybės išeiti į lauką, todėl vienintelė „pabėgimo“ vieta bus žmogaus protas. O protas tokiose sąlygose gali tapti pavojingiausia erdve.
Ilgą laiką mokymai daugiausia buvo orientuoti į techninius gebėjimus, tačiau vis daugiau dėmesio pradedama skirti psichologiniam pasirengimui, tai gebėjimui susidoroti su įtampa ir vienatve. Tokie įgūdžiai tampa būtini, norint išlaikyti darną misijos metu.
Situacija „SANAE IV“ stotyje
Pastaruoju metu stoties padėtis pagerėjo. Nebuvo poreikio evakuacijai, o įvesta daugiau priemonių gerinti komandos mikroklimatą, tai reguliarūs pokalbiai su psichologais, bendri užsiėmimai, ryšių stiprinimo veiklos. Asmuo, sukėlęs didžiausius konfliktus, dalyvauja korekcijos programose ir atsiprašė kolegų.
Pasak R. Adantės, svarbiausia yra ne tik tinkamai atrinkti žmones, bet ir suteikti jiems gebėjimą atleisti bei atkurti santykius. Ekstremaliose sąlygose retas gali veikti tobulai, todėl sėkmę dažnai lemia ne konfliktų nebuvimas, o gebėjimas juos išspręsti.
Jei ateityje tokios nesutarimų situacijos kiltų Marse, jos galėtų nulemti visos misijos žlugimą. Dėl to astronautų atranka turės būti dar atsargesnė, nes tai tik vienas iš daugelio iššūkių, laukiančių žmonijos kelyje į kitas planetas.
