Toli nuo Žemės, vienišame krateryje planetoje, kurioje šiandien dirba tik robotai, „NASA“ marsaeigis „Perseverance“ tyrinėja išdžiūvusį kraštovaizdį, kuris prieš milijardus metų buvo upių suformuota sistema.
Nauji duomenys rodo, kad „Jezero“ delta Marse nėra vienintelis gausaus vandens pėdsakas šiame regione. Marsaeigio žemę skenuojantis radaras „RIMFAX“ pažvelgė giliau nei bet kada anksčiau – po „Jezero“ kraterio paviršiumi jis aptiko didžiulę deltinę sistemą, kurią maitino tekantis vanduo ir kuri egzistavo gerokai anksčiau už tą deltą, kurią „Perseverance“ tyrinėja dabar.
Toks atradimas leidžia manyti, kad vanduo Marso paviršiumi tekėjo daug ilgiau, nei galima spręsti vien iš paviršiaus požymių. Tai ypač svarbu vertinant, ar planeta praeityje galėjo būti tinkama gyvybei.
„Apskritai „RIMFAX“ parodo platesnę upinę sistemą, nei buvo matyti iš orbitos, ir leidžia daryti išvadą, kad upinių nuogulų kaupimasis, vandens sukeltas uolienų kitimas bei gyvybei palankios sąlygos „Jezero“ krateryje galėjo trukti ilgiau, nei manyta anksčiau“, – teigė Kalifornijos universiteto Los Andžele geomikrobiologė Emily Cardarelli.
„„RIMFAX“ atskleidė ankstesnę požeminę deltinę aplinką po dabartine delta, todėl galimo tinkamumo gyvybei laikotarpis „Jezero“ regione nusikelia dar toliau į praeitį“, – pridūrė ji.
Ilgainiui mokslininkams tapo aišku, kad Marsas ne visada buvo sausas, rūdžių spalvos dulkių kamuolys, koks yra šiandien. Apie kadaise gausiai tekėjusį vandenį liudija ir vandens suformuotos reljefo struktūros, ir mineralai, kurie galėjo susidaryti tik esant skystam vandeniui.
Vis dėlto kyla esminis klausimas: kiek ilgai Marso paviršiuje išsilaikė skystas vanduo? Kuo ilgesnis toks laikotarpis, tuo didesnė tikimybė, kad planetoje galėjo atsirasti mikrobinė gyvybė – būtent tokios formos gyvybė laikoma realiausia, jei ji kada nors egzistavo Marse.
Marso kraštovaizdis išliko neįprastai gerai išsaugotas milijardus metų, nes planeta nepatiria tokių tektoninių procesų ir orų kaitos, kaip Žemė. „Jezero“ delta, kurią dabar tyrinėja „Perseverance“, datuojama maždaug 3,7 mlrd. metų ir siejama su vėlyvuoju Nojaus bei ankstyvuoju Hesperijaus laikotarpiu.
Tačiau būtent tuo metu Marsas, kaip manoma, turėjo paviršinio vandens, o tekantis vanduo sukuria sąlygas intensyvesnei erozijai ir nuogulų kaupimuisi.
Mokslininkus ypač glumino kai kurių mineralinių sankaupų kilmė „Jezero“ krateryje. Daug klausimų kėlė karbonatų ir olivino gausus geologinis vienetas, vadinamas „Margin“. Norėdami suprasti, kaip jis susiformavo, tyrėjai pasitelkė „Perseverance“ radarą „RIMFAX“ ir ėmėsi ieškoti požeminių užuominų.
Per 78 maršruto atkarpas, nuo 2023 m. rugsėjo iki 2024 m. vasario, marsaeigis ne kartą atliko grunto skenavimą, rinkdamas duomenis maždaug 6,1 km ilgio trajektorijoje. Matavimai leido pažvelgti giliau nei 35 m.
Analizuojant informaciją, išryškėjo paslėptas deltinio kraštovaizdžio „žemėlapis“.
„Kai pamatėme 909 solio radarogramą, supratome, kad šis vienetas radarui yra skaidresnis nei kiti, kuriuos buvome matę anksčiau. Toliau važiuodami „Margin“ vienetu, galėjome matyti vis giliau – iki maždaug 35 metrų“, – pasakojo E. Cardarelli.
„1052 solio radarograma buvo ypač jaudinanti, nes pirmą kartą išvydome sudėtingas struktūras gylyje, kurių iki tol nebuvome fiksavę“, – pridūrė ji.
Radaro duomenys atskleidė daugybę uolienų sluoksnių giliai po žeme. Jie išsidėstę pasvirusiomis struktūromis, kurios Žemėje dažniausiai susidaro, kai nuosėdos nusėda iš vandens jam įtekant į platesnį baseiną.
Tyrėjai taip pat nustatė kanalų ir lobių struktūras, būdingas tekančio vandens suformuotoms deltoms. Be to, aptikta išgraužų, srautų „atšokimų“ požymių ir palaidotų riedulių.
„Tai įprasti bruožai upinėms sistemoms, nors jų išlikimas nėra garantuotas, nes upės yra dinamiškos“, – aiškino E. Cardarelli.
Nors vienoje vietoje radaras pasiekia tik kelių dešimčių metrų gylį, sujungus matavimus per visą „Perseverance“ maršrutą mokslininkai gali atkurti gerokai storesnį nuogulų „pjūvį“.
Sujungti duomenys leidžia manyti, kad „Margin“ sluoksnis gali siekti iki 90 m storio. Tai reikštų, kad jis susidarė per kelis nuogulų kaupimosi epizodus, tarp kurių matyti ir erozijos požymių. Atsižvelgdami į „Jezero“ kraterio geologinį kontekstą, tyrėjai apskaičiavo, jog šiame regione funkcionuojanti deltinė sistema galėjo egzistuoti jau Nojaus laikotarpiu – maždaug prieš 4,2–3,7 mlrd. metų.
„Manome, kad „Margin“ vieneto tikrasis storis, arba vertikalus mastas, yra mažiausiai 85–90 metrų“, – teigė E. Cardarelli.
„Mūsų fiksuojamos struktūros svyruoja nuo mažesnių nei metras iki kelių šimtų metrų ilgio“, – pridūrė ji.
Visi šie požymiai kartu rodo, kad Marsas vandenį turėjo ne tik trumpu laikotarpiu. Veikiau planeta patyrė kelis etapus, kai vanduo tekėjo, formavo paviršių ir paliko nuogulų sluoksnius. Toks ilgesnis „vandens langas“ didina galimybes, kad kadaise galėjo atsirasti gyvybė.
„Šis darbas taip pat gali būti svarbus vertinant galimų biosignatūrų išlikimą ir tinkamumą gyvybei „Jezero“ kraterio požemyje“, – rašo tyrėjai.
„Smulkios vidinės struktūros galėtų išsaugoti mineralinę sudėtį ir geochemines sąlygas, susijusias su praeities vandens įvykiais, ir kadaise galėjo sudaryti gyvybei palankias sąlygas“, – pabrėžiama publikacijoje.
Tyrimas publikuotas žurnale Science Advances.
