Astronomams, pasitelkusiems Hablo kosminį teleskopą, pirmą kartą pavyko gauti aiškius vadinamojo „planetų inkubatoriaus“ vaizdus – tai didžiausias kada nors aplink jauną žvaigždę stebėtas planetinis diskas.
Milžiniškas dujų ir dulkių diskas, esantis maždaug už 1000 šviesmečių nuo Žemės, sukasi aplink jauną žvaigždę ir gimdo naujas planetas. Tai ne tik didžiausias iki šiol aptiktas diskas, bet ir savo elgsena jis ryškiai skiriasi nuo visų anksčiau stebėtų sistemų.
Diskas driekiasi beveik 640 mlrd. kilometrų – tai maždaug 40 kartų daugiau nei visos mūsų Saulės sistemos plotis. Nors šis objektas pirmą kartą aptiktas dar 2016 metais, tik neseniai NASA Hablo teleskopu buvo gautas pirmasis šio „planetų inkubatoriaus“ atvaizdas matomoje šviesoje. Nauji vaizdai atskleidė neįprastai chaotišką aplinką: medžiagos juostos tęsiasi daug toliau virš ir po disku, nei tikėtasi. Keisčiausia tai, kad šios ilgos gijos susitelkusios tik vienoje disko pusėje.
Gruodžio 23 dieną tyrėjų komanda savo rezultatus paskelbė žurnale „The Astrophysical Journal“ ir suteikė šiam paslaptingam kosminiam objektui pravardę – „Drakulos sumuštinis“ (taip pat vadinamas Čivito–Drakulos disku).
Pavadinimas susijęs su dviejų projekto tyrėjų kilme: vienas kilęs iš Transilvanijos – legendinio grafo Drakulos „tėvynės“, kitas – iš Urugvajaus, kur kilęs garsus sumuštinis su bifšteksu „čivito“. Žvelgiant iš šono, iš šio disko besiformuojančios planetos išties primena sumuštinį: tamsi centrinė juosta „įsprausta“ tarp šviesesnių viršutinio ir apatinio dujų bei dulkių sluoksnių.
Ilgą laiką manyta, kad tokie protoplanetiniai diskai yra palyginti tvarkingos, ramios aplinkos, kuriose planetos po truputį formuojasi milijonus metų. Tačiau pastarųjų metų tyrimai privertė tuo suabejoti ir parodė, kad šios sistemos yra gerokai sudėtingesnės ir įvairesnės, nei manyta anksčiau.
Diskas visiškai paslepia savo viduje esančią jauną žvaigždę ar net žvaigždžių porą, tačiau mokslininkai mano, kad jo šerdyje gali slypėti arba viena masyvi, karšta žvaigždė, arba dvinarė sistema. Pats diskas turi 10–30 kartų daugiau masės nei Jupiteris, todėl jame pakanka medžiagos keliems dujiniams milžinams susidaryti. Taigi Čivito–Drakulos diskas iš esmės yra padidintas modelis to, kaip mūsų Saulės sistema galėjo atrodyti prieš maždaug 4,6 mlrd. metų.
„Teoriškai Čivito–Drakulos diske galėtų susiformuoti ištisa gausi planetų sistema“, – aiškina pagrindinė tyrimo autorė Kristina Monš. Pasak jos, būtent todėl šis objektas yra natūrali laboratorija, leidžianti tirti, kaip gimsta ir evoliucionuoja planetos.
Visai neseniai astronomai taip pat netoli Žemės aptiko naują egzoplanetą, kuri, manoma, gali būti vienas perspektyviausių kandidatų nežemiškos gyvybės paieškoms. Ši planeta, pavadinta GJ 251c, skrieja aplink raudonąjį nykštuką už 18,2 šviesmečio nuo mūsų, Dvynių žvaigždyne. Jos masė maždaug 3,84 karto didesnė už Žemės masę.
