2025 metais mokslininkai pranešė apie ilgų grandinių organinių molekulių, vadinamų alkanai, atradimą senoviniuose Marso molinguose uolienose.
Naujausiame tyrime Aleksandro Pavlovo vadovaujama komanda iš NASA Goddardo kosminių skrydžių centro teigia, kad pirminis šių molekulių gausumas, buvęs prieš milijonus metų trukusį radiacijos poveikį, kurio metu didelė jų dalis buvo sunaikinta, sunkiai paaiškinamas vien tik nežemiškais (nebiologiniais) procesais.
Vis dėlto tai nereiškia, kad aptikti alkanai yra tiesioginis gyvybės Marse įrodymas. Ši išvada remiasi modeliavimu, kaip laikui bėgant radiacija ardo organines medžiagas. Tačiau rezultatai rodo, kad šių molekulių kilmė nusipelno kur kas išsamesnio tyrimo.
Įdomiausia tai, kad Marso molinguose sluoksniuose aptikti alkanai gali būti ilgų grandinių riebiųjų rūgščių fragmentai. Žemėje tokios rūgštys daugiausia – nors ir ne išimtinai – yra biologinės kilmės, t. y. susijusios su gyvybe.
Pirmasis „Curiosity“ marsaeigio ištirtas mėginys parodė, kad alkanų koncentracija siekia maždaug 30–50 dalelių milijardui – tai nėra itin didelis kiekis.
Pavlovas su kolegomis iškėlė du pagrindinius klausimus: ar šių molekulių kadaise uolienoje galėjo būti gerokai daugiau? Ir jeigu taip, kokie procesai jas galėjo suformuoti?
Cumberlando molinga uoliena Marso paviršiuje, veikiama stiprios radiacijos, išgulėjo maždaug 80 milijonų metų. Per tokį laiką bet kokios organinės medžiagos uolienoje pamažu yravo.
Remdamiesi laboratoriniais radiolizės eksperimentais, tyrėjai įvertino, kaip greitai radiacija ardo alkanų pirmtakus. Skaičiavimai parodė, kad pirminė šių junginių koncentracija galėjo siekti nuo 120 iki 7 700 dalelių milijonui (ppm) – gerokai daugiau nei aptikta dabar.
Tuomet mokslininkai išnagrinėjo visus žinomus nebiologinius šių medžiagų patekimo ir susidarymo būdus: organinių dalelių atnešimą tarpplanetinėmis dulkėmis, meteoritus, atmosferos dulkėtų apnašų nusėdimą, hidroterminius cheminius procesus, taip pat reakcijas, tokias kaip serpentinacija.
Paaiškėjo, kad net sudėjus visus šiuos veiksnius, jų bendra įtaka vis tiek nepriartėja prie tokio didelio pradinio molekulių gausumo, kokį rodo modeliavimas.
„Mūsų taikytas metodas leido įvertinti, kad prieš veikiant jonizuojančiajai radiacijai Cumberlando molingoje uolienoje konservatyviai galėjo būti nuo 120 iki 7 700 ppm ilgų grandinių alkanų ir (arba) riebiųjų rūgščių“, – rašo tyrėjai savo publikuotame darbe.
Jų teigimu, tokios didelės ilgų grandinių alkanų koncentracijos prastai dera su keliais šiuo metu žinomais abiotiniais organinių molekulių šaltiniais senovės Marse.
Vis dėlto mokslininkai itin akcentuoja, kad tai dar nėra tvirtas gyvybės už Žemės ribų aptikimas. Gali egzistuoti iki šiol nežinomi nebiologiniai alkanų susidarymo keliai Marse, arba mes dar nepakankamai suprantame, kaip būtent Marso sąlygomis radiacija veikia organines molekules. Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikalingi tolesni tyrimai.
Jau ne kartą nustatyta, kad Marsas yra turtingas įvairių organinių junginių. Dabartinis iššūkis mokslui – suprasti, ką jie mums pasako apie šios planetos tinkamumą gyvybei arba, priešingai, apie jos nebuvimą.
