Politiniame fone vis dažniau nuskamba kalbos apie būtinybę ne tik stiprinti gynybinius pajėgumus, bet ir užtikrinti, kad visa logistika, kuri lemia greitą kariuomenės judėjimą, būtų sklandi.
Kol daug dėmesio skiriama ginklams, mokymams ar bendradarbiavimui su NATO, pamirštamas esminis dalykas, ar Europos keliai, tiltai ir geležinkeliai fiziškai pasirengę atlaikyti tankų, šarvuočių ir kitos technikos svorį?
Pasak Europos Sąjungos transporto komisaro Apostolos Tzitzikosto, atsakymas yra ne. Toks įvertinimas nėra tik hipotetinė prielaida. Pastaraisiais metais ryškėjantis geopolitinis nestabilumas, karas Ukrainoje ir nuolat girdimi įspėjimai iš saugumo ekspertų rodo, kad Vakarų Europa privalo ruoštis ne tik ginti save, bet ir tai daryti greitai.
Komisaras neslepia, jos kilus konfliktui daugybė tiltų sugriūtų po tankų svoriu, o kariai įstrigtų pasienyje ne dėl priešo, o dėl popierizmo.
„Turime pasenusią infrastruktūrą“, – atvirai pripažino Tzitzikostas.
Daugelis Europos tiltų buvo statyti prieš kelis dešimtmečius – tuo metu niekas neplanavo, kad jais judės karinė technika sverianti iki 70 tonų. Dabar šios struktūros kelia grėsmę ne priešui, bet pačiai kariuomenei. Siauri pravažiavimai, riboto aukščio tuneliai ir seni geležinkeliai galėtų tapti didžiausia kliūtimi reaguoti į pavojų.
Tankai, kuriuos reikėtų kuo greičiau perdislokuoti iš Prancūzijos, Vokietijos ar Nyderlandų į rytines NATO sienas, tiesiog nespėtų atvykti. Jie arba įstrigtų logistikos chaose, arba pažodžiui nugriūtų su tiltu. Pasak komisaro, vienas iš projektų tikslų – ne tik atnaujinti esamus objektus, bet ir pastatyti naujus ten, kur jų trūksta.
Karių ir ginkluotės kelias gali užtrukti mėnesius
Net ir be fizinių kliūčių, kelionė iš Vakarų į Rytus užtruktų ne dienas, o savaites ar net mėnesius. Kodėl? Atsakymas paprastas – biurokratija. Dabartinė pasienio sistema nėra pritaikyta skubiam karinių kolonų judėjimui.
„Tankai gali įstrigti dokumentuose“, – pusiau juokais, pusiau rimtai komentuoja Tzitzikostas. Kol vienoje pusėje jau vyksta šaudymas, kitoje pusėje kariai vis dar lauktų leidimo kirsti sieną.
Todėl ES planuoja ne tik fizinę infrastruktūros rekonstrukciją, bet ir teisinių procedūrų peržiūrą. Tikslas yra tas, kad kilus pavojui, būtų galima per kelias valandas aktyvuoti visą žemyno mobilumo sistemą.
Šiuo metu rengiama strategija apima šimtus objektų, kurių pertvarkymas leistų užtikrinti keturias pagrindines karines judėjimo kryptis per Europą, nuo Vakarų iki rytinių sienų.
Milijardinė investicija, kuri dar gali būti apkarpyta
Europos Komisija savo biudžeto projekte numatė 17 mlrd. eurų investicijų į karinio mobilumo infrastruktūrą 2028–2034 metų laikotarpiui. Tačiau kaip ir kiekviename biurokratiniame procese – viskas priklausys nuo politinių derybų.
Jau dabar kai kurie ES diplomatai įspėja, kad ši suma gali būti sumažinta. Vienos valstybės narės gali manyti, kad tai nereikalingos išlaidos, kitos, kad tai būtinas žingsnis saugumui užtikrinti.
Tzitzikostas tvirtina, kad ši infrastruktūros programa yra būtinas papildymas NATO sąjungininkų susitarimui padidinti gynybos finansavimą iki 5 proc. BVP. Jis pabrėžia, kad šis projektas nėra teorinis ir mes negalime sau leisti būti nepasiruošusiais.
NATO perspėjimai ir realios datos
NATO generalinis sekretorius Markas Rutte jau viešai įspėjo, jog Rusijos grėsmė gali tapti realybe iki 2030 metų. Šešeri metai gali pasirodyti daug, bet kai kalba eina apie tiltų statybą, geležinkelių plėtrą ir tarpvalstybinių procedūrų reformą, o tai labai trumpas laikotarpis.
Kuo anksčiau bus priimti sprendimai, tuo daugiau laiko bus pasiruošti. Galima ginčytis dėl sumų, techninių niuansų ar procedūrų, bet faktas lieka faktu. Europos karinis stuburas šiuo metu yra trapus. Ir jei nebus greitai imtasi veiksmų, jis gali lūžti būtent tada, kai jo labiausiai reikės.
Europa jau nebėra ta rami, apsnūdusi sala, kur rūpestis saugumu atrodė antraeilis klausimas. Šiandien net kelio danga gali lemti, ar tankas pasieks frontą laiku. Kol dar turime laiko – turime ir pasirinkimą. Bet jo laikas trumpėja su kiekviena diena.
